Pragaro princas ( "Pragaro karalienės" antra knyga)

Epilogas

Aidara:

Jau buvo praėjusios dvi savaitės, kaip aš buvau žmogus. Iš tikro būti žmogumi nebuvo taip jau blogai. Nervino, kad dabar galėjau susirgsi ir žaizdos negydavo taip greitai, bet visa kita ką praradau su savo nefilimės prigimtimi man nerūpėjo. Be to jei iš tikro susižeisdavau ar kas nutikdavo šalia manęs visada būdavo Kajus, kad mane sulopyti ir pasirūpinti manimi.

Mano mama žinią, jog nebesu nefilimė priėmė ramiai. Tam tikra prasme manau, jei net palengvėjo, nes ji manė, kad būdama žmogus gyvensiu ramesnį ir saugesnį gyvenimą, Gal ji ir buvo teisi, o gal ne. Laikas viskas parodys ypač, kai mano vaikinas demonas.

Bet kuriuo atveju buvau tikra, kad Kajus manimi pasirūpins ir neleis, jog man nutiktu, kas bloga, kaip neleido iki šiol.

Nuo tada kai tapau žmogumi Kajus dar labiau tapo globėjiškas. Jei būtų galėjęs jis nebūt manęs palikęs nei sekundę vienos. Žinojau, kad taip manim rūpinas, nes jaučiasi iš dalies kaltas, kad nesu nefilimė. Bet tai pat žinojau, kad ir be kaltės jausmo jis būtų šalia ir manimi rūpintųsi, nes mane myli. Tad stengiausi nesureikšminti jo kaltės jausmo, dėl manęs ir džiaugtis, jog pagaliau galime būti kartu be priešų kabančių mums ant galvos, gyvendami paprastą gyvenimą kiek mums tai įmanoma, kai mano vaikinas pragaro princas. Gyvenimas be to tapo iš tikro ramesnis, kai nebejausdavau kiekvienos antgamtinės būtybės šalia taip lengvai. Nors kartu tai darė ir mano gyvenimą pavojingesnį, nes nebežinojau taip gerai kada pavojus šalia. Bet taip jau gyvenimas veikia gavus ko nori visada turi sumokėti ir tam tikrą kainą už savo troškimus.

Man tapo nuobodu vienai namie tad nusprendžiau išsikveti Kajų. Jis man pagamino medalioną panašu į tą kur turėjo jo mama iškviesti Liuciferį tik šis buvo su Kajaus ženklu ir skirtas man išsikviesti jį. Jį pašaukus pasirodė ugnies sieną, kaip visada ir už jos mano mylimasis.

-Angelėli, - kreipėsi jis į mane, - kvietei? - jo veidą nušvietė šelmiška šypsena.

-Vargu ar ši pravardė man dar tinka, - nusijuokiau.

-Man tu visada busi mano angelėlis, - tarė jis švelniai prieidama ir pabučiuodamas man rankas jas suėmęs, - tai ko norėjai?

-Man tiesiog buvo nuobodu, - prisipažinau.

Jis nusišypsojo.

-Tuomet kaip galėčiau tave užimti? - paklausė sukta šypsena jis.

-Esu tikra ką nors sugalvosim, - tai pat suktai šyptelėjau, kas privertė jį nusijuokti. - Iš tikro pagalvojau, kad mano žmogiška užpakali galėtum ištempti į žmones, kur pasilinksminti.

-Kaip tik žinau puiku barą tam, - tarė Kajus, - kas, dėl tavo žmogiško užpakalio jis visada gali tapti mažiau žmogiškas, jei parduosi velniui savo sielą, - pusiau juokais pusiau rimtai tarė jis, - amžina jaunystė, nemirtingumas viskas ko kada norėjai ar gali norėti gali būti tavo, - jau pašnibždom man į ausį ištarė jis.

-Kol kas man gerai, - atsakiau jam, - bet tavo pasiūlymą turėsiu omenyje, kai imsiu senti, o tu ir toliau busi jaunas ir nemirtingas. Aš pagalvosiu apie tavo šį pasiūlymą bent jau savo sielos atidavimo, nes tik taip galėsiu iš tikro būti su tavimi amžinai. Kas būtų pamanę, kad kada nors žmogiška mirtis ir patekimas į dangų man skambės labiau kaip pragaras nei tikros pragaro liepsnos su tavimi.

-Galiu užtikrinti, kad pragaro kančių tau bijoti niekada nereikės, angelėli, - tarė jis.

-Neabejoju, - nusijuokiau.

Amžinybė su Kajumi skambėjo nuostabiai. Pati nepastebėjau kada jį taip smarkiai pamilau, bet kažkuriuo momentu jis tapo visas mano pasaulis.

-Aš tavęs lauksiu kiek reikės. Susitaikysiu su bet kokiu tavo priimtu sprendimu tik niekada neleisiu tau manęs palikti, - tarė jis.

-Gerai, - nusišypsojau dar plačiau.

-Dabar bėk rengtis vargu ar nori, jog į pasimatymą tave vesčiausi su šiais treningais, kuriuos dabar dėvi. Ir dar kai kas, - jis nusišypsojo ir ištarė burtažodį:

-Ostendite (lotyniškai: pasirodyk).

Kajus rankoje atsirado trys vandens lelijos, tai buvo mano mėgstamiausios gėlės.

-Tai tau, - tarė jis.

-Ačiū jos nuostabios, - pabučiavau jį į skruostą nusišypsodama ir nueidama ruoštis vakarui jas pamerkusi.

Kajus visada bus viso mano gyvenimo meilė, kaip ir aš jo. Ir mes niekada neleisime niekam mūsų išskirti daugiau. Nei antgamtiniam pasauliui nei mirčiai.