Pragaro princas ( "Pragaro karalienės" antra knyga)

17. Pagaliau kartu

Kajus:

Su tėvu persikėlėme į kažkokius laukus už miesto. Lauke lijo ir pūtė stiprus vėjas dabar, kaip pilnas demonas visai nebejaučiau šalčio nors nelabai jį jaučiau ir būdamas pusdemonis.

-Taigi? - paklausiau tėvo kilstelėdamas antakį.

Ir jis kreivai šyptelėdamas sušuko:

-Urieli, man reikia pasikalbėti su tavimi tad malonėk nusileisti į žemę.

-Rimtai? - paklausiau.

Tėvas tik mirktelėjo man.

O tuo tarpu iš dangaus nusileido Urielis. Jis buvo stambus jodaodis angelas. Vilkėjo baltus rūbus, turėjo tamsius šiek tiek garbanotus plaukus.

-Brolau, malonu tave matyti, net jei aplinkybės nemaloniausios. Žinojau, kad vėliau ar anksčiau mane iškviesi, dėl merginos - tarė Urielis mano tėvui. - Bet dėl tavo apsaugos nebebuvo kito būdo atsikratyti mergina. Ji per daug pavojinga, - ramiai kalbėjo jis.

Aš nieko nelaukdamas persikėliau arkangelui už nugaros ir išplėšiau jo širdį iš krūtinės. Arkangelo kūnas susmuko ant žemės be gyvybės ženklų, kol jo širdis paskutinį kartą suplakė mano rankoje. Vos pasiekęs žemę arkangelo kūnas virto į mažas švieseles, vos matomas akims, joms kylant į viršų kartu su jom ir Urilelio siela grįžo atgal į dangų.

-Nemanai, kad pirma reikėjo, bent pasikalbėti su juo? Esu tikras, kai jo partneris demonas negyvas ir prakeiksmas dar labiau susilpnėjo jis būtų sutikęs jį atšaukti, nes būtų tik laiko klausimas, kol pasistengę patys jį nulaužę būtume nors tai ir būtų kiek užtrukę.

-Aš jį nudėjau, dėl savo paties malonumo. Jei būtų buvusi mano valia jis būtų buvęs negyvas iškart, o jo siela sunaikinta, - atsakiau. - Be to pats sakei, kad lygioje kovoje man būtų sunku laimėti, o dabar svarbiausia Aidaros išgelbėjimas. Man nerūpi, jei tam turėsiu žaisti negarbingai.

-Demonai negali sunaikinti angelo sielos. Tokios galios neturi net pragaro valdovas. Dangaus būtybių sielas gali sunaikinti tik pats dangus, - paaiškino tėvas.

-Žinau ir tik todėl jam baigėsi geriau nei tam demonui kurį nužudžiau. Be to koks skirtumas, kad jį nudėjau, jis vis tiek atgims danguje ir gyvens, kaip gyvenęs.

Tėvas atsiduso, bet ir vėl man nieko nebesakė, kaip visada pastaruoju metu.

-Nuramink Aidaros motiną ir mano, kad mums viskas gerai. Aidara jau bus atsigavusi, bet noriu, kad duotum man laiko dviese su Aidarą tai pat ir neleistum joms iškart sugužėti į mano kambarį. Noriu gauti laiko pasikalbėti su Aidara vienas pirmiausia.

-Gerai, - atsiduso tėvas linktelėdamas man pranykstant.

Aš nieko nelaukdamas iškart persikėliau į savo kambarį. Aidara turėjo dabar jau būti prabudusi.

Persikėlęs radau ją sutrikusią ir sėdinčią ant mano lovos. Ji vilkėjo savo baltą pūkuotą pižamą į kurią ją per rengė jai užmigus. Vos išvydusi mane ji pašoko nuo lovos ir puolė man į glėbį smarkiai apkabindama. Aš ją tai pat smarkiai pritraukiau prie savęs apkabindamas.

-Tai tikrai tu, - tarė ji.

-Taip, aš grįžau, - atsakiau pabučiuodamas jos palaidus plaukus.

-Kas man nutiko? - paklausė ji atsitraukusi šiek tiek, bet manęs vis dar nepaleisdama. - Atsimenu tik tavo mamą žiūrinčią į mane ir tada save netenkančia sąmonės.

-Aš tau viską papasakosiu, bet kol kas prisėsk. Tu išbuvai be sąmonės dvi savaites tai butu gerai, kad nepersistengtum bent kol kas, - tariau švelniai.