Pragaro princas ( "Pragaro karalienės" antra knyga)

8. Pragaro princas

Ačiū dar kartą už kantrybę laukiant naujų skyrių savo skaitytojams:) Tikiuosi ateis laikas, kai turėsiu vėl daugiau laiko rašymui ir mano skyriai vėl gims dažnai. Gero skaitymo;) Lauksiu nuomonių ar buvo verta laukti tiek ilgai skyrio;)

§ 

Kajus:

Iškart supratau, kad tėvas mus perkėlė į savo rūmus pragare. Ne pirmą kartą čia lankiausi jau. Tai pat jaučiau, jog pragaras kitoks,  kad jis pasikeitęs. Aiškiau girdėjau jo balsą šaukiant mane. Supratau, kad jis manęs šaukiasi. Tik dar nežinojau kodėl. Kaip ir, kodėl tėvas mus čia atgabeno ar kas įvyko su tais demonais ir man pakluso pragaro ugnis, jog ją iškviesčiau. Bet ketinau gauti visus atsakymus čia ir dabar iš tėvo.

-Kodėl mes čia? - paklausiau tėvo. Visų kūnų jaučiau, kad ši vieta kitokia, pasikeitusi, labiau traukianti mane. Tai mane neramino. 

Atsisukęs pažvelgiau į savo angelėlį. Mano buvo įdomu, kaip ji reaguos patekusi į pragarą.

-Čia tiek skausmo ir nevilties, - tarė ji tyliai, šnabždančiu balsu pamačiusi, kad žiūriu į ją.

-Na pragaro paskirtis bausti ir kankinti, - liūdnai šyptelėjau.

Ji linktelėjo ir pradėjo viską apžiūrinėti aplink. Spėju jai buvo įdomi patirtis atsidurti čia. Reikės jos paklausti, kaip buvimas čia veikė jos angelo prigimtį. Mano demono pusė čia jautėsi, kaip namie, bet jai buvo kitaip. Žinojau tą.

Tikras angelas neištvertų pragare nei vienos minutės iškart prarastu sąmonę iš išsekimo nuo viso blogio jo nepakeldamas. Jam tiek blogio vienoje vietoje būtų tiesiog per daug. Todėl ir mano tėvas turėjo tapti pilnu demonu iš angelo. Būdamas angelu nebūtų galėjęs išgyventi pragare juo labiau jo valdyti.

Mano angelėlis čia laikėsi taip gerai palyginus tik todėl, kad buvo pusiau angelas. Joks pilnas demonas neišgyventu danguje, kaip ir joks angelas pragare užsibuvęs ilgiau, kaip dieną. Tik žmonių sielos galėjo gyventi abiejuose pasauliuose be vargo. Net mums pusiau demonams ar nefilimams tapdavo bloga per ilgai usibuvus ne savo prigimties pasaulyje. Todėl idėmiai stebėjau Aidara, kad tėvas ją išgabentų iš čia ta pat sekundų, kai pamatysiu, jog blogis ja ima per daug veikti. Aišku jai, kaip angelui čia per ilgai usibuvus mirtis negrėstų. Bet vis tiek nebūtų gerai, jei ji čia užsibūtų per ilgai.

Niekada nesuprasiu, kaip mano tėvas pajėgė parsigabenti mamos sielą iš skaistyklos ir likti gyvas. Jo tikroji galia, kaip pragaro valdovo tikrai turėtų būti, ko ne beribė, jei jis tai sugebėjo.

Kartais pagalvodavau ar mano galia tikrai ir taptų tokia pat kaip jo, jei priimčiau savo titulą, kaip jo sūnus ir tapčiau princu.

-Ką jauti? - paklausė tėvas manęs. Nutraukdamas mano mintis.

-Nesu tikras. O ką? - atsakiau.

Girdėjau pragarą tarsi šnabždant mano vardą. Vietom net šaukiant jį labai aiškiai. Dar žemėje pastebėjau, kad jaučiu jį labiau, bet dabar, kai buvau čia pragare jutau jį, kaip niekada aiškiai tarsi būtume vienas kito dalis. Tarsi jis būtų aš. Taip aiškiai jo nebuvau dar jutęs gyvenime.

-Ne visos čia esančios sielos yra nusipelniusios kančių, - tarė Aidara švelniu balsu įsiterpdama į mano ir tėvo pokalbį.

-Tiesa, - atsakė tėvas jai. - Kai kurios jų čia pateko ne todėl, kad buvo blogos, o todėl kad sudarė sutartį su demonu ir dabar kenčia čia kančias už jį.

Ji tik lintelėjo. Ir toliau tarsi klausėsi tylos. Nežinau, ką ji jautė pragare ar, ką pragaras jai šnabždėjo, bet buvo akivaizdu, kad ji kaip ir mes su tėvu jautė jį. Pragaras su ja bendravo, kaip ir manimi bei tėvu. Aš tik nežinojau ar jo bendravimas su ja toks pats, kaip su manimi ir mano tėvu.