Pragaro princas ( "Pragaro karalienės" antra knyga)

18. Pražutis

Aidara:

Atgavusi sąmonę sunkiai suvokiau kur esu. Man labai skaudėjo galvą. Pabandžiau atgaivinti galvoje paskutinius savo atsiminimus. Bet nieko naudinga neprisiminiau. Atsiminiau tik, kad nuėjau miegoti į Kajaus kambarį. Kajaus su manimi nebuvo, nes pragare tvarkė reikalus su tėvu. Aš turėjau būti saugi jo namuose su visa padidinta apsauga ir papildomais apsaugos burtais, kuriuos uždėjo ne tik Liuciferis, bet ir pats Kajus.

Atgavusi sąmonę normaliai supratau, kad esu bažnyčioje. Tai buvo Šv. Onos bažnyčia. Atpažinau ją, nes mano mama eidavo joje į pamaldas .Aš kartais su ja. Tai graži ir didinga gotikinė bažnyčia. Su daug bokštų, arkų ir dideliais langais. Pamūryta iš rudų plytų. Viduje ji buvo jau šviesi, tiksliau šviesiai rausvų sienų. Dviem eilės sustatyti suolai žmonėms susėsti, kurie vedė prie altoriaus. Vos įėjus buvo balkonas, kuriame dainuodavo ar grodavo žmonės balkone per mišias. Bažnyčia nebuvo labai didelė, bet nebuvo ir maža. Iš tikro viduje ji nieko neišsikyrė nuo kitų bažnyčių. Biblijiniai paveikslai, arkos, didelis altorius kunigo pamokslams. Bažnyčioje degė šviesa, o pro jos langus matėsi, kad lauke tamsu. Tad buvo aišku, jog dabar naktis.

Aš buvau pririšta prie altoriaus ant grindų, vilkėjau tik savo šviesią pižamą.Nneturėjau netgi šlepečių ant kojų. Pabandžiau išsilaisvinti, bet tai nebuvo sėkminga. Virvės, kurios laikė surištas mano rankas nebuvo paprastos. Kitaip būčiau jas nutraukusi be vargo, nes buvau stipresnė už paprastą žmogų.

-Pagaliau atsigavai, - tarė vyras prieidamas prie manęs.

Iškart supratau, kad jis buvo žmogus, o ne antgamtinė būtybė. Tai buvo aukštas, bet lieknas vyresnio amžiaus vyrukas. Gal kokių keturiasdešimties ar arti to. Jis vilkėjo treningus ir juodą odinę striukę su juodais sportbačiais. Žmogus ar ne ši situaciją nieko gero nežadėjo.

Pabandžiau dar kartą išsilaisvinti, bet vėl nesėkmingai.

-Gali net nesivarginti virvės užkerėtos tad neištrūksi, - ramiai paaiškino jis man.

Vyras, tiksliau mano pagrobėjes priėjo visai arti manęs ir atsitūpė.

-Jau buvau pradėjęs nerimauti, kad panaudojau per didelę chloroformo dozę, nes ilgai neatsigavai, bet visgi regis viskas gerai.

-Kas tu? - paklausiau, - Ir kodėl mane pagrobei?

Taip, ši situacija mane gąsdino. Nors šis vyras ir buvo žmogus nereiškė, kad buvo man nepavojingas. Ką jau kalbėti, kad jis buvo mano pagrobėjes. Tiesiog neleidau baimei paimti viršaus, kad išsaugočiau blaivų protą. Be to tai nebuvo ir pirmas kartas kai į mane kėsinasi, jei nuoširdžiai jau buvau be pradedanti prie to priprasti.

-Medžiotojas, - atsakė jis. - Ir girdėjau, kad tavo kraujas gali padėti apvalyti pasaulį nuo monstrų bent dviejų jų rūšių.

Taigi jis buvo vienas tų medžiotojų suvokiau. Tų kuris neturėjo tikrojo supratimo tarp gėrio ir blogio. Jo akimis kiekviena antgamtinė būtybė buvo verta mirties, nes kėlė pavojų žmonėms. Šita medžiotojų rūšys buvo pavojingiausia, dėl akivaizdžių priežasčių.

Beliko džiaugtis, kad ne visi medžiotojai buvo, kaip šitas. Daugelis jų suvokė, kad ne visos antgamtinės būtybės vertos mirties ir yra pavojingos. Šiame pasaulyje nenorint, kad mirtu nekalti šis suvokimas buvo labai svarbus. Deja ne visi jį turėjo.

-Ką tiksliai planuoji? - paklausiau vis dar ramiai.

-O tu drąsi, - tarė jis matydamas, kad išlieku rami, - gerbiu tai, - tarsi pagyrė jis mane. - Kas dėl mano plano ar jis ir taip ne akivaizdus? - su ranka jis užkišo mano plaukų sruogą už ausies, - Tavo kraujo pagalba iš sunaikinsiu tavo ir pusdemoniu rūšys.