Hado duktė

1.

Ji bėgo mišku greičiau negu elnias. Ji norejo pabėgti nuo pranašystės,nuo savęs,nuo to kas ją viliojo. Ji bijojo  savęs,bijojo tėvo. Bet tai ką likimas buvo jai paruošes,buvo neišvengiama. Ji buvo Hado dukra ir po jo turės išimti tėvo vietą ir atsikirti nuo žmonijos.

Livija buvo pabudinta ir išversta iš lovos. Nors ir rytas buvo saulėtas ir gražus,bet ji neturėjo noro nei keltis,nei atsimerkti. Dėja jos kambario draugė nesupranta žodžio"ne".
-kelkis ,kelkis. Nagi juk 18sukanka tik kartą. O mes čia švęsti norim.

-Dar valnadėlę. Juk turim visą dieną.

-Visa SUPLANUOTĄ  dieną. Turi valandą atsikelti,apsirengti ir nusileisti į valgomajį

Nei mintis apie atsikelima,nei apie 18 gimtadienį Livija nekėlė noro keltis. Ji turės išeiti prieglaudos. Iš vienintelės vietos kur ji buvo laiminga,kur turėjo vardą ir savo žodį,kur nebuvo pamestinukė. Livija atsikėlė, nuėjo apsirengė paprastą megstinį ir džinsus. Nors ir neturėjo noro niekur eiti ji žinojo,jog jos draugė Deizė ateis ir labai supyks pamačiusi Livija neapsirengusią. Ji nenorėjo gadint Deizei nuotaikos,nes vaikų globos namuose daug švenčių nėra. Livija neskubėdama nusileido prieglaudos laiptais. Ją pasitiko džiaugsmingi gyventojų šauksmai.

Prieglauda turėjo vieną  taisyklę: vaikai kurie turėjo 17 metų gali paradėti dirbti prieglaudoje iki 18 ir  už tai gaus atlyginimą.
Taigi Livija neturėjo dėl ko jaudintis išeidama iš čia ji turės pinigų ir galės susirasti kur gyventi.

Visi globos namuose buvo pažystami ir tai jog jie visi susirinko pasveikinti  Livija nebuvo nė tiek keista.
Kol visi ją sveikino,Livija apžiūrėjo visus žmones iš vaikų namų kuriųji tikrai pasiilgs išėjusi. Viena iš jų buvo Deize,kuri greitai taip pat išeis iš globos namų. Livija ir Deize nuo mažų dienų buvo susitariusios,kad kai Livija pradės kurti namus,o kai Deize išeis ji padės Livijai ir jos galės gyventi kartu.
Toleliau,Livija pamatė savo simpatiją kuris nebuvo labai susidomėjas nei švente,nei pačia Livija.Bet Livija su tuo jau apsiprato.
Pačiam gale stovėjo vaikų namų darbuotojai su kuriais Livija dirbo šiais metais.
Prie jos priejo valgyklos darbuotojai su didelių tortu rankuose. Stojo tyla.
Bedegant žvakėm Livija tarė:
- Mano didžiausias noras yra,kad jūs atrastumet savo šeimas ir užauge taptumet garsiais,nuostabiais,darbščiais žmonėmis. Ir,kad jus aplinkiniai vertintu taip kaip vertinu aš. O jūs iš tiesų esat nuostabūs.

Tada Livija užpūte žvakes. Pasigirdo muzika ši diena buvo skirta tik Livijai ir visą dieną vaikai turėjo šansa linksmintis dėl merginos su kuria retai persimezdavo žodžiu.
Livija jau norėjo suktis ir toliau eiti mokytis,bet išgirdo tylų krekštėjima
- Ir kurgi tu nori eini?
Apsisukusi Livija pamatė Deizę.
- Man reikia mokytis jei noriu įstoti į universiteta.
- Na,bet  tik ne šiandieną. Mes švenčiam,o šventė tavo, o tavęs nėra....
-Deize, ar mes norim gerai gyventi?-Deize linktelejo-reiškias aš turiu eit mokytis, kad galėčiau ramiai dirbti.

- Na, bet nepamiršk esu ir aš. Aš gi nesedėsiu namie vien tik.

Livija tik pavarte akis ir nusileido savo draugei. Merginos vaikščiojo,šoko ir linksminosi,bet nors ir kiek Livija stengėsi-linksma jai nebuvo. Ji nuo gimimo buvo liudnokas vaikas. Už nugaros Livijai stovėjo jos auklėtoja. Ji švelniai patapšnojo Livijos petį ir mergina atsisuko. Senyva moteriškė jai meiliai nusišypsojo.

-Štai daiktai su kuriais buvai palikta.

Livija padėkojusi nekantriai atidarė dėžę. Ten gulėjo pilkas kūdikio apdarėlis. Drabužėlis buvo švelnus ir plonas, nuo jo sklido lengvas šaltukas. Lyg jis būtų gulėjęs kur nors rusyje.

Toliau sekė laiškelis kurį Livija pasidėjo į šalį, nes norėjo jį perskaityti viena. Po laiško, Livija išsitraukė milžinišką knygą pavadinimu "Hadas".
Knyga buvo aptraukta juoda gyvatės oda ir aprišta, bei susiūta mėlynais raišteliais.

" Kad ir kas buvo mano tėvai, jie tikri keistuoliai....jie idėjo knyga apie Hadą...!"

Galiausiai Livija ištraukė mažą dėžutę kurioje gulėjo mažas auksinis pakabukas ant kurio žėrėjo mėlynai žalias akmuo.

Livija jį užsidėjo. Akmuo jai puikiai tiko. Kad ir koks sunkus jis atrodė-jis toks nebuvo.

Po visų gimtadienio tradiciju sekė paskutinė. Išėjimas iš globos namų. Livijos daiktai jau buvo sukrauti, viskas ką jai reikėjo padaryti tai įdėti juos į taksi ir isėdus pasakyti savo nauju namų adresą.
Livija atsisveikino su Deize ir kitais gyventojais ir idėjusi daiktus į taksi išvažiavo.

Ačiū skaičiūsiems. Jei kur ivėliau klaidu prašau parašyti.
Vote ir Com.
-Ly