Hado duktė

2

Butas kurį Livija buvo išsirinkusi buvoblengviau nei kuklus. Jis buvo šlykstus. Tačiau Livija sau daug negalėjo leisti ir ji tikėjo,kad idėjus darbo ir jėgų ji gali paversti butą nuostabiausia vieta. Butas buvo sienamiesčio viduryje.

Vos tik įėjusi i butą Livija pradėjo tvarkytis. Ji nenorėjo 1-ają naktį nakvoti dulkese ir nešvaroje. Pirmiausia ji nukabino visur užuolaidas ir staltieses. Sudėjo jas į maišą. Tuoliau ji puolė valyti dulkes Livija nustebo ir be galo pasišlykštėjo kai nuėjusi į vonia ji rado negyvą balandį "kas čia prieš tai gyvemo?"
Su pasišlykstėjimu ji paėme paukštį ir išmetė pro balkoną "nu ne jau į šiukšline jo tikrai nemesiu".

Baigiusi šluostyti dulkes, siurbti baldus ir plauti ju apvalkalus, Livija jau ruošėsi eiti plauti grindų, bet jai už akių užkliuvo laiškas kurį buvo gavusi gimimo dienos proga. Ji atsisėdo ant stalo(nes bandė išplauti dėmę nuo sofos ir ji buvo šlapia),paėmusį laišką ji jį atplešė.
Iš pradžių Livija nesuprato kas ten parašytą. Ji visaip  vartė ir žiūrėjo į laišką.

Raidės jame labiau priminė romėniškus skaičius negu raides.
Ant laiško Livija pamatė savo gauto pakabuko kontūrus.

Ji nusiėmė nuo kaklo akmenį ir pridėjo prie laiško kur buvo sužymėti kontūrai.

Livija dėl šio poelgio jautėsi be galo kvailai juk ji- suaugusi mergina, o vis dar tikisi stebuklo.

O ir ne veltui to tikėjosi, nes staiga akmuo nuo savęs pradėjo skleisti ryškią smaragdinę šviesą ir Livija apakinta jos užsimerkė. Kai šviesa nublanko, Livija lėtai atsimerkė.

Vaizdas aplink ją buvo keistas. Prieš ją išdygo vyras. Jo apranga buvo juoda. Lyg ruoštusi laidotuvėms. Mėlyni banguoti plaukai gražiai krito ant jo pečių, o žalios akys žiūrėjo į viską taip tarsi permatytu kiaurai.

Vyras apsidairė po patalpą ir jo akys sustojo ties Livija.

-Ar jau paruošta?!- garsiai paklausė vyras ir jo balsas nuaidėjo per kambarį.

- Sere, jūs jau laiške.
- O puiku, kiek laiko turime?
- Jūs turite lygiai 180s.
- Nuostabu.

Tada viskas ir prasidėjo:

- Brangi ,dukra Šatri, atleisk, kad nesu šalia per tavo šventę. Ir atleisk, kad nebuvau šalia visus šiuos tavo gyvenimo metus. Tiesa ta, kad aš esu Hadas mirusiūjų dievas ir tavo tėvas. Prieš daugeli metu buvai paslėpta šventojoj žemei dėl visų pavojų.

Tas pakabukas kurį palikome su tavimi, nėra šeip papuošalas. Tai raktas pas mane ir jis prisirišes tik prie manęs ir mano kraujo. Taigi ir tavęs.

- Sere, liko 20 sekundžių.

- Dukrele, pasitikek Madeiza. Mes dar susitiksim, o kai susitiksim aš tau į viska atsakysiu.

Tuomet akinanti šviesa vėl pasirodė ir Livija apakinta jos nualpo.