Hado duktė

12

Madeiza sukikeno.

- Pašėlusių sielų kapinės...- tarė Hadas- žmonių sielos nesutikusios tapti demonais ir siaubenčios viską aplink save.

- Varnas viską sutvarkė, gali būti rami.

- Kas man yra Sonis?- tai buvo sekantis Šatri klausimas.

- Tavo brolis. Tik motina kita.- trūttelėjo pečiais Hadas.

- O tai kodėl jo neslėpei?- šiurkščiai paklausė Šatri.

Hadas krivai šyptelėjo, o už jį atsakė Madeiza:

- Sonis ne angelo vaikas.

- O tai kas jis per padaras.

Hadas suprunkštė.

- Aš irgi savo brolius taip vadinau. Jis pusiau demonas tokia sąjunga galima.

Nuo tiek daug dalykų,  Šatri suskaudo galvą. Mergina buvo išsekusi, sumišusi ir susipainiojusi, tačiau ji vis dar turėjo vieną klausimą.

- Kaip mano motina?

Ir tada kambarys vėl paskendo tyloje. Hadas stovėjo nusisukęs į sieną, o Madeiza nuleidusi galvą. Mergina pajutusi, kad Hadas nepajėgs atsakyti į klausimą, prisiėmė šią užduotį sau.

-Negyva. Ją nužudė angelai už tai, kad tave paslėpė, jie ją nužudė ir paliko kūną. Kūną surado demonai kurie išdavė Hadą ir jo požemių karalystę ir jį išdarkė. Jie ją visą sugadino, tik jos sparnus pasiėmė.

Hadas nuleido galvą, o Šatri supratingai linktelėjo.

Po pakalbio su tėvu Šatri su Madeiza parėjo namo ir iš karto griuvo į lovą. Visko buvo be galo daug...

Prabėgo dar vienas mėnuo. Mėnuo kai mergaitė Livija iš vaikų namų tapo Šatri, Hado ir anglelės Andželos  dukra.

Per šį laiką ji buvo mokinama kaip valdyti tėvo karalystę. Pradėjo gauti ir valdyti galias.

Šatri buvo priversta mokytis valdyti mirtį. Ji šio mokslo bijojo ir jis jai nesisekė. Tėja ją mokė demonų kalbos.

Šatri ir vėl pasijuto kaip kvaila moksleivė.

Mokslai, mokslai ir mokslai. Jokio laiko sau.

- Šatri, laikas mokytis. Senas vyriškis pats nenusižudys.

Štai kaip jos brolis kvietė ją mokytis kaip atimti gyvybę.

- Viskas labai paprasta. Tu paėmi jo energiją ir ją pasisavini.

Šatri kreivai žiūrėjo į brolį.

- Jei jam skaudės...ar galėsi pabaigti tai už mane?

- Kvailele, aišku jam skaudės. Gi senis miršta.

- O gal tegu dar pagyvena. Neatrodo, kad jam jau laikas....

- Knyga sako kitaip.

Knuga. Joje surašytos visų paskutinės valandos.

- Soni, negaliu, man nepatinka.

- žinau, žinau per šį mėnesį daug ko reikėjo išmokti. Žinau, kad tėvas mokina kautis, žinau, kad Tėja mokina demonų kalbos ir žinau, kad niekur daugiau neišeini. Turėjau būti šalia tavęs...

Tris savaites Sonis buvo kažkur išvykęs ir niekas nepasakė Šatri kur.

- Iš vis kur tu buvai dingęs...

Sonis papurtė galvą

- Tėvas užmuš jei tau pasakysiu.- akimirką jis tylėjo.- bet kam rūpi ką tas senas kriošena masto?

Šatri sukikeno.

- Demonai pradėjo sukilimą. Tėvas silpsta. Tėvas nori, kad jam visiškai nusilpus tu periimtum jo vietą ir vadovautum jiems. Jis tiki, kad tu rasi būdą kur sukišti visas tas sielas. Ir, kad pajėgsi grąžinti demonus į jų vietą.- Sonis akimirkai užtilo- bet aš to nenoriu...ir nemanau, kad tu sugebėsi.