Hado duktė

6

- Aš be galo pavargus, gal kitą kartą?
Bandė išsisukinėti Livija atidarynėdama duris

- Tai, kokios arbatos turi? -tarė Jacksonas, nemandagiai įeidamas vidun- nesakyk, kad gyveni šitam savartyne.
Pasibjaurėjo jis.

- Ai prašyčiau, tik šis savartynas buvo mano kišenei.

- Įtariu, kad labai sunku jį sutvarkyti.

- Tu net neįsivaizduoji...- linktelėjo mergina- sėsk kur nors jei rasi.

Kol Livija virė arbatą Jacksonas vis bandė atrasti vietą kur pasodinti savo užpakalį arba bent padėti koją. Galiausiai atrades jis atsisėdo ir padarė vietos ir Livijai.

Betvarkant, Jacksonui už akių užkliuvo knyga ir pakabukas. Jo širdis pradėjo plakti greičiau.

- Iš kur tu juos gavai?!
Suriko šis

- Ką?- pasimetusi tarė Livija

-Sakau iš kur turi knygą ir pakabutį? Kas tu?

Livija susiraukė. Gal jis psichiškai nestabilus ir viską pamiršta.

- Abu gavau per gimtadienį. Tėvas paliko prie vaikų namų dėžę kurioje buvo šitie daiktai ir aš...

- Šatri?- išbalo vaikinas

- Kas?

- Kur mano Madeiza? 
Jacksonas pradėjo dairytis.

- Kas tokia?

Dabar jie kalbėjo klausinais ir nors Livija nieko nesuprato, atrodė,kad Jacksonas viską suprato kuo aiškiausiai.

Jis puolė Livijai į glėbį, atsisveikino kaip su senei matyta drauge.

Atsitraukdamas, vaikinas savo žiedu palietė merginos ranką. Livija galėjo jausti šaltį sklindantį nuo jo. Tačiau, kaip visada, to nesureikšmino.

- Velnias.

Ir greitai nėrė pro duris.

- O arbatos taip ir neišgėrė...

Pasipiktino mergina. Livija žvilgtelėjo į pakabuką ir knygą. Ji užsidėjo pakabuką su mintim, kad tai viskas ką ji gavo iš tėvo ir reikia tuo džiaugtis ir nuėjo tokliau tvarkytis.

************
Naktis:
Livija buvo kažkokiame kambaryje. Jame sėdėjo vyras žalsvais plaukais.
Jis atrodė pavarges.

Staiga į kambarį įbėgo Jacksonas

-Tėve, turiu svarbios informacijos.

-Neturiu tam nei noro, nei laiko,Soni.
Užsimerkė vyras.

- Net jei tai informacija apie mūsų išsigelbėjimą. Apie Šatri.

Vyras staigiai atsimerkė.

- Mano dukrelė, mano mielosios Andželos dovana, mano Šatri. Šiemet jei 18...žinojai? Prieš paliekant ją šventojoj žemei palikau jai raktą pas mus. Ir Vadovą. Tikiuosi ji ras šią vietą prieš jai sugriūnant...

- O, tėve, patikėkit, ji ne tik,kad ją ras bet ir spės iš proto išvaryti Tėją.

Vyras žaliais plaukais supyko ir po visą kambarį pasklido šaltis.

- NIEKALBĖK TAIP APIE ŠATRI.- įpykęs rėkė jis. Vyras užsisuko- nieko tu apie ją nežinai- tyliai sumurmėjo, bet buvo galima jį girdėti.

- Kaip ir sakiau, turiu informacijos apie Šatri.

-Sūnau, nemaustyk manęs. Kalbos apie Šatri man tikrai ne į naudą.

-Tėve, aš ją radau.

Vyras atsisuko

-Soni, nereikia. Kelintą kartą šiais metais man atvesi ne tą Šatri? Ir kiek dar jų teks nužudyti...?

- Mergina kurią radau turi Vadovą ir pakabuką, arba raktą kaip tu jį vadini.

-Na ir iš kur pas tave tiek vaizduotės?

Vyras tik pakėlė galvą į viršų ir atsisėdo.

-Tėve,- Jacksonas arba Sonis, priėjas atsiklaupė prie tėvo kojų- ji dirba pas tave klube. Tas angelo kvapas kurį užuodei ir dėl kurio liepei man patikrinti, jis buvo jos. Ji gyvena ,,sielų pragaištį"...tėve, aš buvau pas ją....

-Ar ji palietė žiedą?
Besidairydamas paklausė vyras.

- Palietė.

-Kiek kartų sakiau būti atsargiam? Tu dar jo nemoki kontruoliuoti!

-Viskas gerai ,tėve, be rakto ji čia net per sapnus nepateks, o jei ir pateks, be mano dalies galių, ji nieko neatsimins

-Soni, tu jau perleidai galias. Ji jau čia pateko...

Ir jie abu atsisuko į Livijos pusę.

- Siūsk pauštį, kad ištrintu atmintį ir sutvarkytu Sielas....