KANKINK MANE (fantastinė meilės istorija)

XVI. GRĮŽIMAS NAMO

Kai važiuojant karieta Kardanas jai visa tai papasakojo, Oniksė ilgai verkė, o Niomė bandė ją kaip nors paguosti, nors jos pačios žvilgsnis buvo nutolęs.

- Jis mirė tave saugodamas, Onikse, - pasakė jai Kardanas ir mergina sukūkčiojusi įsikniaubė jam į krūtinę.

Slaptas Herono planas labai apkartino kelionę namo, nors iš ryto Oniksė labai džiaugėsi. Ir tuo, kad jiedu su Kardanu pagaliau išsiaiškino santykius, ir dar dėl to, kad pagaliau galės grįžti namo, kur jų visų laukė Ariadnė.

Tą rytą ji pabudo Kardano glėbyje ir, kai pasimuistė, pajuto, kaip Kardano ją apsivijusios rankos suspaudė dar tvirčiau.

- Labas rytas, - atsisukusi į mylimąjį tyliai pasisveikino Oniksė.

Nors Kardano akys vis dar buvo užmerktos, ji žinojo, kad jis nebemiega. Silpnas šypsenos šešėlis žaidė jo lūpose. Kai jis atmerkė savo vaiskias ir mėlynas akis, kupinas meilės ir atsidavimo, Oniksei užgniaužė kvapą.

- Labas, - švelniai pasisveikino jis ir pabučiavo jos kaktą. - Šiandien jau galėsime iš čia išvažiuoti. Atgal į mano pilį.

Oniksė susiraukė nuo jo parinktų žodžių.

- Namo? - paklausė ji.

Kardanas įdėmiai į ją įsižiūrėjo.

- Ar galėtum ją laikyti savo namais? - šnabždėdamas, lyg bijodamas ją nubaidyti, nors laikė tvirtai suspaudęs jos kūną savo rankose, paklausė Kardanas.

Oniksė linktelėjo.

- Taip. Jei tik leisi man.

Kardanas kilstelėjo savo rankas ir apkabino ją per pečius bei priglaudė jos galvą prie savo kietos krūtinės.

- Žinoma. Keliausime namo.

Oniksė nusišypsojo. Ji jautėsi tokia lengva ir kupina švelnumo.

Tačiau, kai jiedu jau buvo pasiruošę išvykti ir laukė Dulsinėjos su Niome, prie jų priėjo princas Atamantas ir paprašė Kardano eiti kartu su juo. Jie abu paėjo į šoną ir ilgokai kažką aptarinėjo, Kardano veidas vis rimtėjo ir rimtėjo. Karts nuo karto jis princui vis linktelėdavo. Kardanas priėjo prie jos.

- Einu trumpam kartu su princu Atamantu. Greitai grįšiu. Tada ir važiuosime namo.

Ir nesulaukęs jos atsako išėjo.

Baimė sukaustė Oniksės krūtinę, tačiau, išeidamas kartu su princu, Kardanas jai davė užtikrinantį žvilgsnį, kuris ją šiek tiek nuramino.

Kardanui išėjus, jo vietą greitai pakeitė princesė Venera, atėjusi kartu su Niome. Dulsinėjos nebuvo.

- Labas, Onikse. Girdėjau, kad jau išvažiuojate.

Oniksė linktelėjo.

- Taip, princese... Tai yra, Venera. - Princesė šyptelėjo, kai Oniksė pati save pasitaisė. - O kur gi Dulsinėja?

Pažiūrėjusi į Niomę Oniksė draugės akyse matė tą patį nerimą, kuris dabar ir pačią ją dabar kankino. Negi jiems niekas neleis ramiai iškeliauti?

Pastebėjusi abiejų viešnių pastebimą neramumą Venera pastebimai stengėsi sumažinti įtampą. Ji vis šypsojosi, o jos balsas skambėjo pakiliai.

- Ji dabar kartu su Kardanu ir mano broliu. Aptarinėja rimtus reikalus. Bet nesijaudinkite, vos jie grįš, galėsite iš karto vykti namo.

Oniksės akys susiaurėjo. Ji jautėsi suirzusi, kad Kardano ir Dulsinėjos dar nebuvo šalia, ir ji net nebandė to savo susierzinimo nuslėpti.