KANKINK MANE (fantastinė meilės istorija)

XXIX. DĖL TO MUS SUVEDĖ LIKIMAS

Praėjo šeši mėnesiai. Kardanas ir Oniksė visą tą laiką buvo tam tikroje laukimo būsenoje, bet abu į tai reagavo skirtingai. Oniksė vaikščiojo it ant debesų, jautėsi labai laiminga ir pilna, nors šiek tiek ir bijojo paties gimdymo, nėštumas jai nešė vien laimę ir ramybę, jautėsi taip, lyg pagaliau viskas būtų stoję į savo vėžes, lyg pagaliau ji būtų pradėjusi gyventi ir suradusi savo vietą pasaulyje.

Tuo tarpu Kardanas atrodė neramus ir irzlokas. Žinoma, jis prižiūrėjo Oniksę ir nuoširdžiai rūpinosi jos savijauta ir tuo, kad mylimajai nieko netrūktų, bet didžiąją laiko dalį atrodė atsiribojęs nuo paties nėštumo, lyg jis čia būtų tik tam, kad rūpintųsį Oniksę ir ją mylėtų, bet ne vaikas, kurio ji laukėsi, būtų su juo nesusijęs. Tai merginą vertė jaustis itin nepatogiai, bet iš tiesų ji gerai suprato, kodėl Kardanas taip elgiasi – jis negalėjo atsikratyti pavojaus baimės. O gal ir baimės tapti tėvu. Nors daug laiko praleisdavo su mažaisiais princu ir princese, Oniksė suprato, kad susilaukti savų vaikų yra visai kas kita. Galbū Kardanas bijojo tapti tuo, kuo savo vaikams gyvenimo pabaigoje tapo Sebastianas Hytas. Gal jis bijojo prisirišti prie dar vieno žmogaus, nes jei tam mažam žmogui kas nors nutiktų, jis to negalėtų ištverti. O gal jo širdyje vis dar kirbėjo abejonė dėl Oniksės jausmų jam, gal jis visą tą laiką bijojo, kad Oniksė bet kurią akimirką pabus iš transo ir suvoks, kad ji išties nemyli Kardano, kad ji išties jo nekenčia, ir amžiams jį paliks, bet dabar, kai laukiasi, to negalės padaryti, nes taps amžiams fiziškai prie jo pririšta.

O gal tai buvo viskas viename.

Tiesa, tik kai Oniksė jam pranešė džiugią naujieną, vyras atrodė labai nustebęs, bet nenusivylęs. Jis atrodė laimingas ir patenkintas. Tačiau diena iš dienos, savaitė iš savaitės jo nuotaika vis bjuro. O praėjus šešiems mėnesiams, kai tapimas motina Oniksei tapo jau ranka pasiekiamas ir kaip tik tada, kai vyko V eneros karūnavimas, Kardanas atrodė labai atsiribojęs.

Jie visi penkiese išvyko į atstatytus karališkuosius rūmus, kur vyko karūnavimo ceremonija. Oniksė buvo jau pakankamai sustorėjusi ir greitai pavargdavo, tad kai juodvi su Hekube užėjo prieš pat šventę aplankyti Veneros į jos kambarį ir padėti apsirengti, Oniksė ilgai neišstovėjo ant kojų ir jai teko prisėsti.

Venera atrodė nuostabiai. Jos šviesūs ilgi plaukai buvo supinti į dvi kasas ir sukelti į kuodą. Ji vilkėjo nuostabią sidabriškai kreminę suknelę, inkrustuotą deimantais ir papuoštą aukso grandinėlėmis. Jos papuošalai buvo sidabriniai, širdutės formos pakabukas nuo mamos, o onikso akmens žiedas paimtas nuo tėvo piršto. Ji jau atrodė tobulai. Bet dar tobuliau atrodė tą akimirką, kai nuostabiai prabangi karūna atsidūrė jai ant galvos.

Po ceremonijos Kardanas su Onikse karališkuose rūmuose pasiliko dar vieną naktį. Kardanas sutiko padėti Atamantui parengti kariuomenę, jei kartais su Lyridiečiais dar kiltų kokių nesklandumų, bet ir patys Debrajai laisvai galėjo sukilti, kadangi jie jautėsi nebuvę atsakingi už tokį valstybės perversmą, kurio metu buvo nužudytas jų karalius ir buvo visai įmanoma, kad Veneros autoriteto jie nepripažins. Tad tuo pasitelkę savo strateginius gebėjimus turėjo pasirūpinti Atamantas ir Kardanas.

Oniksė tą dieną praleido su Venera ir pasidalijo savo rūpesčiais dėl Kardano abejingumo. Venera atrodė labai laiminga dėl Oniksės tapimo mama, bet siūlė jai neimti į galvą Kardano nesąmonių.

- Nesijaudink, Onikse, gal dabar tau ir atrodo, kad jis nesidžiaugia ar nėra pasirengęs tapti tėvu. Bet tu palauk, ir pamatysi. Kai vaikas gims, jis negalės nuo jo atsitraukti.

Oniksė tikėjosi, kad tai tiesa.

Kardano pilyje praėjo vasara ir atėjo ruduo. Rugsėjo mėnuo. Kartu su rudeniu vis artėjo ir diena, kada Oniksei teks gimdyti ir tuo vis labiau augo jos baimė. Ji nežinojo, ar savo žmogišku kūnu sugebės pagimdyti vampyro vaiką. Tačiau žinojo daugybę sėkmės istorijų. Jei karalienei Felinai pavyko pagimdyti šešetą Antikristo vaikų, kodėl nepaturėtų kažkas panašaus pavykti ir Oniksei?

Lemtingoji diena buvo rugsėjo viduryje. Vasaros karštis dar nebuvo iki galo atslūgęs, tad tiek lauke, tiek pilyje dar buvo šilta. Oniksė sėdėjo ant sofos svetainėje, o Hekubė, ką tik išsimaudžiusi upelyje kartu su Ariadne dabar ilsėjosi ir ant vėsios žemės garsiai skaitė vaikišką knygą. Oniksė maloniai klausėsi, kai staiga pajuto veriantį skausmą apatinėje pilvo pusėje. Mergina suaimanavo ir iš karto atsisėdo. Jai nubėgo vandenys. Hekubė sunerimusi nustojo skaityti ir pakėlė akis nuo knygos.

- Kas negerai, Onikse? – susirūpinusi paklausė mergaitė.

Oniksė tuo tarpu jau kentėjo sąrėmius ir gaudė orą.

- Jau... prasideda... – sulemeno ji.

Hekubė nubėgo ir atvedė Kardaną. Jo veidas, kai jis nunešė skausmingai dejuojančią Oniksę į savo kambarį ir paguldė ją į savo lovą, buvo išbalęs ir persigandęs. Bet ne dėl to, kad jis nežinojo, ką daryt ir kaip elgtis – priešingai, Kardanas jaunystėje, kai dar buvo žalias karys, turėjo priimti ne vieną kūdikį – tiek raganų, tiek vampyrių, tiek žmonių, tad jis gerai išmoko tai daryti. Tačiau galbūt šiuo atveju jis bijojo dėl Oniksės ir matyti ją tokiuose skausmuose jį skaudino dar labiau.

Greitai pasirodė ir Ariadnė. Ji liepė Hekubei vestis savo brolį į šalį, kad ji su Kardanu galėtų netrukdomi susikaupti ties Oniksės gimdymu. Pirmąsias dvi valandas Oniksės sąrėmiai periodiškai kartojosi, tačiau gimda, pasak Araidnės, buvo atsivėrusi dar nedaug. Po tų dviejų valandų sąrėmiai kiek apmalšo ir Oniksė trumpam atsipalaidavo. Kai ištisas penkiolika minučių nepajuto to veriančio skausmo, šiek tiek patogiau įsitaisė lovoje. Kardanas jau buvo nuvilkęs jos dieninė suknelę ir pervilkęs lengvus marškinius, kurie buvo permirkę nuo prakaito. Oniksė, kaip ir Kardanas, buvo išbalusi, jos veidas išvargęs, o ant kaktos matėsi prakaito lašeliai. Pamatęs, kad Oniksės kol kas nekankina skausmai, jis nubėgo atnešti vandens ir dar švarių rankšluosčių bei apžiūrėjo vaikus, kurie žaidė prie upelio, tad jis juos sudraudė, kad jokiu būdu nelįstų į vandenį.

Kai sugrįžo, pamatė, kad Oniksė su Ariadne lošia kortomis ir išpūtė akis.

- Ar jūs iš proto išėjote? – susirūpinęs paklausė, bet jo balsas neskambėjo piktai. Jis tik negalėjo patikėti Oniksės ištvermingumu.

Ariadnė kilstelėjo antakį.

- Ką? Jai taip lengviau atsipalaiduoti...

Oniksė susikaupusi žiūrėjo į savo kortas, bet išgirdusi Kardano balsą pakėlė žvilgsnį į jį ir švelniai nusišypsojo.

Kardanas atsiduso ir priėjęs švelniai apkabino Oniksę per pečius.

Tuomet skausmai vėl prasidėjo ir Oniksė apėmė tikrų tikriausia baimė. Liepiama ji kvėpavo ir stūmė, kvėpavo ir stūmė. Šaukė ir skausmo, bet ir tyliai kentėjo. Kol pagaliau išgirdo kūdikio verksmą.

Kardanas paėmė kruviną kūdikį sau ant rankų, jo akys buvo sutelktos ir susikaupusios. Kol Oniksė bandė atsigauti, jis spėjo nuprausti vaiką ir jį įvynioti į antklodę. Tuomet parnešė jį ir Oniksė pagaliau galėjo paimti savo vaiką į rankas. Laimės ašaros sužibo jos akyse.

- Mergaitė, - sušnabždėjo jai į ausį Kardanas.

Jo veido išraiška buvo visai pasikeitusi. Į dukrelę jis žvelgė tokiu pat meilės kuinu dievinančiu žvilgsniu, kaip visuomet žvelgė į Oniksę.

Mergina iš laimės nusijuokė. Venera buvo teisi. Kardanas bus nuostabus tėvas.

Vyras pasilenkė ir pabučiavo Oniksę, kuri jautėsi it apdujusi nuo laimės.

- Kaip nori ją pavadinti? – paklausė Oniksė Kardano. Jos balsas skambėjo džiugiai ir laimingai, tik jame šiek tiek girdėjosi nuovargis.

Kardanas galvojo. Jis galvojo ir galvojo. Pirmąją dieną, kai nepaleido dukrelės iš rankų. Antrąją dieną, kai laikė apsikabinęs Oniksę. Ir atsakė tik trečiąją dieną, kai jų abiejų jau nebegalėjo paleisti nei iš savo rankų, nei iš akių, nei iš širdies.

- Kalistonė. Toks buvo mano motinos vardas.

Oniksė švelniai nusišypsojo.

- Kalistonė... – svajingai ištarė mergina. Tai buvo tobulas vardas.