KANKINK MANE (fantastinė meilės istorija)

XXIV. SEBASTIANO BEPROTYBĖ

Iš pradžių Kardanas pastebėjo garbanotus rudus Oniksės plaukus, tuomet jos tamsią suknelę, drebančias rankas ir persigandusį pilkų akių žvilgsnį. Vyras staiga tapo visiškai nebeabejingas savo aplinkai, taip pat ir Sebastianui, nebeabejingas tam, kas jam dabar nutiks. Nes čia, vos už kelių žingsnių buvo Oniksė. Ir jis privalėjo ją apsaugoti bet kokia kaina.

Staiga visos jo juslės suaktyvėjo. Skausmas taip pat. Ji jau nebebuvo pasyvus stebėtojas. Dabar iš visos širdies meldėsi, kad Sebastianas nepastebėtų ir neužuostų Oniksės, kuri, išvydusi sužalotą Kardaną, vos susilaikė nesurikusi, bet dabar buvo dingusi iš jo akiračio. Kardanas pakėlė galvą ir išplėtęs akis žvalgėsi aplink, kol Sebastianas kaip įsiutęs bulius lakiojo iš vieno salės galo į kitą. Tuomet lauke pasigirdo sprogimas. Sebastiano galva šovė į viršų, jis metė į Kardaną paskutinį paniekinantį žvilgsnį ir žaibišku greičiu puolė pro duris į ten, iš kur sklido sprogimo garsas.

Kardanas iš palengvėjimo atsiduso. Į salę įžengė Oniksė, jai iš paskos – Ariadnė.

- Ką jūs čia darote... – suaimanavo jis. – Ariadne, juk liepiau likti pilyje... O ne pulti tiesiai mirčiai į nasrus...

Ariadnės veidas buvo vietomis kruvinas, bet ji neatrodė mirtinai sužeista. Jos išraiška buvo rimta, o akyse švietė pasiryžimas.

- Juk netikėjai, kad paliksiu tave mirti, - piktai pasakė ji.

Tuo tarpu Oniksė žiūrėjo į Kardaną didelėmis ašarų pilnomis akimis, vėliau greitai pribėgo prie jo ir su Aradnės pagalba išlaisvino jį iš pančių ir nukabino nuo kablių bei išėmė visus durklus iš jo kūno. Oniksė atrodė sveika, tik labai persigandusi.

Išlaisvintas Kardanas vos išsilaikė ant kojų, kai kažkur, dabar jau pačiuose rūmuose, pasigirdo dar vienas sprogimas.

- Kas čia vyksta? – paklausė Kardanas.

Ariadnė papurtė galvą.

- Nežinau, čia ne mes. Atėjome čia tik tavęs išlaisvinti. Bet matyt kažkas pridėjo rūmuose bombų. Bent jau aš taip spėju.

Oniksė apglėbė Kardaną per liemenį ir pamėgino padėti jam atsistoti, bet jai nepavyko.

- Kardanai, tau reikia mano kraujo... – pradėjo Oniksė.

- Ne, - nukirto Kardanas. – Jokiu būdu.

- Turi bent pabandyti...

- Negalėsiu susilaikyti. Esu per daug sužeistas.

- Būtent todėl ir turi pabandyti...

Ariadnė atsisuko į juos ir sunkiai atsiduso.

- Taip, Kardanai, turi pabandyti. Kitaip visi trys mirsime, nes niekaip tavęs pačios iš čia neišnešime.

Kardanas nunarino galvą. Jo žandikaulis įsitempė. Jis nenorėjo to daryti. Jis niekada nenorėjo Oniksei įkasti dėl to. Bet ji jau buvo apnuoginusi savo petį ir švelniai stumtelėjo jo galvą.

- Ar esi tuo tikra? – dar paklausė.

Mergina linktelėjo.

Tad jis jai įkando. Lėtai ir stengdamasis nesukelti skausmo. Bet jis buvo per daug sužeistas, o jos kraujo skonis buvo tiesiog pasakiškas, kad manė, jog nebegalės atsitraukti. Jautė, kaip į kūną grįžta jėgos, kaip gyja žaizdos, nuo kurių, kaip ir nuo daugelio praeities žaizdų, liks randai, jautė, kaip atgauna savivoką. Jos kraujo skonis buvo kaip saulės spindulių jausmas ant odos, kaip žydinčių gėlių aromatas, kaip beržų sulos skonis ant liežuvio, kaip saulėtekio vaizdas prieš akis. Jos kraujo skonis turėjo būti ir vilties skonis – šiltas, paguodžiantis ir šviesus. Kardanas jautė, kaip nuo apėmusių emocijų jam svaigsta galva. Tuomet jis atsitraukė nuo Oniksės, kuri buvo stipriai užsimerkusi. Kardano lūpos buvo kruvinos, jis jas nusišluostė atgalia rankove, ir tada švelniai apvilko Oniksės suknelės rankovę ant jos peties. Tuomet stipriai apkabino savo sielos draugę.

- Turime dingti iš čia, kol negrįžo Sebastianas.

Jie trise išėjo į koridorių, kuris buvo labai tamsus. Pasirodo, kažkur pilyje išties sprogo bomba, visame pirmame aukšte nebebuvo elektros. Kardanas tvirtia suėmė Oniksę už rankos ir ėmė greitu žingsniu vesti ją lauk iš pilies kartu su savimi.

Bet pagrindinių durų tarpduryje, irėmintas lauke besiplieskiančių liepsnų. Išvydęs Kardaną ir Oniksę jis baisiai suriko, jo akyse matėsi absoliuti beprotybė, ir puolė į priekį kaip įpykęs žvėris. Jis jau nebeturėjo ko prarasti. Kardanas pasisuko šonu, savo kūnu stengdamasis pridengti Oniksę, bet Sebastiano stiprūs kumščiai jį patį trenkė į sieną. Kardanas staigiai atsistojo ant kojų, Ariadnė puolė Sebastianą iš kitos pusės. Oniksė keberiojosi keturiomis į kitą pusę. Ariadnė paėmė ant sienos atsitiktinai kabėjusį kūjį ir trenkė juo antikristui per galvą. Jis prarado sąmonę.

Viršuje sprogo dar viena bomba ir lubos virš jų ėmė byrėti. Kardanas išsigandęs puolė link Oniksės ir paėmė ją ant rankų, laimei, visi trys spėjo laiku atsidurti ten, kur lubos dar negriuvo.

- Visi sveiki? – apdujusi paklausė Ariadnė. - Rimtai, iš kur čia tos bombos? Kas čia taip sprogsta? Negali būti karalienės mintis... Jos vaikai vis dar čia...

Kardanas pažvelgė į Oniksę, kad įsitikintų, jog ji nesužeista.

- O kaip Venera? – verksmingai paklausė Oniksė. – Kaip jos mažieji broliai ir seserys?

Kardanas papurtė galvą.

- Nėra laiko. Mes turime dingti iš čia kuo greičiau.

Bet Ariadnė ranka jį sustabdė.

- Venera su Atamantu tiek daug dėl mūsų padarė... – pradėjo ji.

Vyro akyse sužibėjo pyktis.

- Ir mes dėl jų daug padarėme.

- Bet taip negalima... Paliksi nekaltus vaikus mirti nuo jų pačių tėvo rankos?

- Venera jais pasirūpins.

Oniksė aiktelėjo.

- O kas, jei ne..?

Kardanas atsiduso.

- Gerai. Užlipsime į viršų. Ten viską apžiūrėsime. Jei nieko nerasime, bėgsime lauk.

Ariadnė linktelėjo, o, Oniksei paprašius, Kardanas leido jai pačiai eiti.

Bet lipti daug jiems nereikėjo, nes laiptų pabaigoje jie sutiko Atmantą, kurio rūbai buvo įplyšę, veidas persigandęs, o kairysis petyje buvo gili ir kruvina žaizda.

- Atamantai, kur tavo broliai ir seserys? – rimtai paklausė Kardanas.

Jaunasis princas tik papurtė galvą.

- Mačiau, kaip sprogimas nunešė Faetonto galvą. Marsas išėjo kažkur su tėvu.

- O kiti? – baimingai paklausė Oniksė.

Princas Atamantas vėl papurtė galvą.

- Nežinau, einu dabar jų ieškoti. Surasiu ir išvesiu iš čia.

- Ar reikia mūsų pagalbos? – paklausė Ariadnė.

Atamantas pažvelgė į Oniksę, tuomet į jos ranką Kardano delne. Jis papurtė galvą.

- Ne, aš pats susitvarkysiu, - ištarė. – Jūs turite dingti iš čia. Dabar.

Kardanas rimtai linktelėjo ir jie pasileido ieškoti kito išėjimo, kadangi pagrindinės pilies durys buvo užgriautos.

Jie ėmė eiti pilies koridoriais, Kardanas ėjo pirmas, Ariadnė žvalgėsi pavojaus iš galo, o Oniksė ėjo per vidurį, saugoma savo šeimos. Kartais jie pastebėjo nepažįstamus vampyrus, vilkinčius pietietišką karinę aprangą. Kažkas kirbėjo giliai Oniksės atmintyje išvydus tą aprangą, bet ji niekaip negalėjo sudėti visų taškų ant i. Ji buvo sumušta, pervargusi ir baisiausiai išsigandusi, o jos praeitas gyvenimas su Heronu kažkur toli toli, dabartinei Oniksei visai nepasiekiamas.

- Dabar viskas aišku, - per sukąstus dantis sušnypštė Kardanas. Oniksė nebespėjo paklausti, kas gi jam aišku, nes jam kelią vėl pastojo nuo galvos iki kojų krauju apsitaškęs ir beprotiškomis akimis juos varstantis Sebastianas Hytas.