KANKINK MANE (fantastinė meilės istorija)

XXVII. JIS BUVO TAVO PIRMOJI MEILĖ...

Oniksė pabudo savo lovoje šalia Kardano. Atmerkė akis ir iškart pajuto skausmą petyje, bet kai pažvelgė į ramų miegantį Kardano veidą, skausmas atlėgo. Tarsi jos savijauta būtų susijusi su jos sielos draugo. Iš tiesų, taip ir buvo. Lyg pajutęs, kad ji pabudo, Kardanas atsimerkė, iš karto sužibo jo ryškiai mėlynos akys. Atrodė, kad apsilabinęs ją miegojo giliai ir ramiai, bet tik pabudęs iškart atsisėdo lovoje ir susirūpinęs pažvelgė į Oniksę.

- Meile, ar tau viskas gerai? Kaip jautiesi? Ką skauda? - puolė klausinėti jį.

Oniksė nejautė taip norimos palaimos, bet buvo patenkinta. Ji žaismingai suraukė nosį.

- Šiek tiek skauda, bet ne per baisiai, - prisipažino ji. - Vakar buvo daug blogiau. Atrodo, kad kai tu šalia, aš ir gyju greičiau.

Kardanas švelniai paglostė jai skruostą ir ilgai žiūrėjo į akis.

- O kaip tu jautiesi? - perklausė Oniksė.

Kardanas sumirksėjo.

- Mano savijauta priklauso nuo tavo, - atsakė jis. - Tik bijau dėl tavo sveikatos.

Oniksė švelniai nusišypsojo.

- Nesirūpink. Tikrai, aš jau visai gerai jaučiuosi, mielasis.

Tarsi traukiami paslaptingos traukos jie priartėjo vienas prie kito ir jų lūpos susijungė. Kai atsitraukė, Oniksė paglostė Kardano plaukus.

- Pilyje dabar daug žmonių, - pasakė ji. - Reikėtų pažiūrėti, kaip jie laikosi.

Kardanas linktelėjo, išlipo iš lovos ir užsisegė kelnes.

- Tu, - parodė jis į Oniksę. - Lik čia ir niekur neik. Aš pažiūrėsiu, kaip mažieji vaikai ir Venera. Viskuo pasirūpinsiu. Tik tu lik čia.

Oniksė nusišypsojo ir linktelėjo, kai Kardanas išėjo iš kambario, dar keletą minučių praleido lovoje. Tuomet išlipo ir atsigėrė vandens iš ant naktinio staliuko buvusio ąsočio. Vanduo atgaivino ją ir leido lengviau išsibudinti. Iš lėto mergina apsivilko vieną iš paprasčiausių suknelių, kad nereikėtų daug lankstytis ir sukiotis jos užsisegant. Ir po gero pusvalandžio, kai išėjo Kardanas, išėjo ir ji.

Tą dieną nuotaika pilyje buvo ne pati geriausia. Mažieji princas ir princesė buvo visai be nuotaikos, valgė nedaug ir su niekuo nepalaikė akių kontakto.

Mažasis princas Ezakas vis dėlto nė per žingsnį nesitraukė nuo Oniksės - ji buvo vienintelis žmogus ir jos kraujo kvapas turbūt vaikui labiausiai priminė jo mirusios mamos kvapą. Tai supratusi Oniksė susigraudino, bet neatstūmė berniuko, leido jam visur sekioti ją iš paskos, o kai nusivedė jį į biblioteką, net leido kiek įsidrasinusiam princui atsisėsti jai ant kelių. Berniukas tą dieną kartas nuo karto vis pravirkdavo ir Oniksė vis stengėsi jį kaip nors pralinksminti, bandė prisiminti tai, ką apie vaikus išmoko pietuose - bet suprato, kad reikia leisti vaikui iškentėti tėvų netektį. Tad kai jis imdavo verkti, mergina kantriai laukė, glaudė Ezaką prie savęs ir šnabždėjo jam paguodos žodžius. Žinoma, niekas negalėjo jam pakeisti motinos. Oniksė tai puikiai suprato.

Princesė Hekubė atrodė viskam abejinga, jos žvitrios, bet dar vaikiškos akys vis šaudavo pykčio kupinus žvilgsnius Oniksės pusėn - princesė turbūt puikiai žinojo, kur Oniksė gimė ir kaip ji atsirado Kardano globoje. Ji puikiai žinojo, kad Oniksė pietietė ir gal net manė, kad ji vis dar yra karališkosios šeimos priešas, Lyridiečių moteris. Bet taip nebuvo. Kardanas, kuriam praėjusį vakarą pabyko sukurti ryšį su vaikais, kai parodė jiems jų kambarį ir lovas, kantriai per pusryčius bandė Hekubei tai paaiškinti. Kadangi ji, atrodo, labai pasitikėjo Kardanu, gal net labiau negu savo vyresniąja seserimi Venera, po to pokalbio taip piktai į Oniksę nebežiūrėjo. Bet nesekiojo paskui ją kaip Ezakas, nors ir atrodė, kad judviejų veiklos galėtų ir ją sudominti. Tačiau Oniksė Hekubės nespaudė. Mergaitei taip pat reikėjo laiko ir erdvės savo skausmui iškentėti.

Ariadnės žaizdos, kaip ir Kardano, kitą dieną jau buvo visiškai užgijusios. Ji ryte išėjo apžiūrėti pilies apsaugų ir grįžo patenkinta. Po to bandė kalbėtis su Venera, kuri jos visai nesiklausė. Venera pirmąją dienos pusę tik stovėjo lauke ir žiūrėjo į kelią, vedantį tolyn.

Apie vidurdienį jame pasirodė Atamantas, kurio Venera ir laukė. Jis buvo visas suodinas, jo kūnas nusėtas įbrėžimais, o žvilgsnis niūrus.

- Faetontas mirė. Rūmus dabar užėmę Lyrdiečiai, tai man net nepavyko atgauti jo kūno. Nieko iš rūmų nepavyko atgauti... - Kardanui pasakė jis.

Jiedu ilgai kalbėjosi, Venera sėdėjo šalia liūdnu veidu, bet nė karto neįsiterpė į pokalbį. Prabilo tik Atamantui ruošiantis išvykti.

- Jei kas nors pavyks, tu turi paimti sostą, Atamantai, - pasakė jam sesuo.

Princas kilstelėjo antakį.

- Maniau, kad jau sakiau tau, kaip nemėgstu visų šitų sosto nesąmonių, - atsakė jis. - Nesu aš karalius. Bet esu karys. Toks ruošiuosi išlikti iki savo dienų pabaigos.

Venera pakėlė į jį liūdnas akis.

- Bet kažkas turi viską sutvarkyti. Juk žinai, kad nieko gero nebus iš to, jei vyriausybę užims Lyridiečiai... Jie gyvuliai... Bet kažkas taip pat turi ištaisyti tai, ką padarė tėvas... Taip, kaip to būtų norėjusi mama... Kas dar, jei ne tu...

- Tu, Venera, - rimtai pasakė jai Kardanas. - Tu gali tai padaryti.

Atamantas jam pritarė.

- Taip, sese. Esi geras žmogus. Turi motinos protą ir tėvo širdį. Tobula kombinacija ištraukti šiai karalystei iš duobės.

Venera išpūtė akis. Ir ilgai ilgai galvojo. Kai Atamantas išvyko, nieko nebesakė. Tik galvojo.

Tai buvo antra diena po audros. Ji buvo tik viena iš daugybės tylių ateities dienų, ši diena buvo skirta skausmui sugerti. Ir suvokti tam, kas įvyko.

Vakare Kardanas su Onikse vėl buvo jos kambaryje, kurį jau oficialiai būtų galima vadinti jų abiejų bendru kambariu, kadangi dažniausiai leido jame laiką dviese.

Oniksė atsiduso.

- Ar viskas bus gerai, Kardanai? - baugščiai paklausė ji.

Kardanas priėjo prie jos, apnuogino jos petį ir pabučiavo jį. Tuomet įdėmiai pažvelgė jai į akis.

- Viskas bus gerai, mano meile. Aš pažadu.

Nesusilaikiusi ji ėmė jį aistringai bučiuoti, segti jo marškinių sagas ir kelnių diržo sagtį. Kardanas iš pradžių dar bandė ją sulaikyti, tačiau galiausiai pasidavė, kai jo paties rankos ėmė vilkti suknelę nuo Oniksės kūno, kai jo pirštai įsivėlę į jos plaukus ir kai jis pats ją paguldė ant nugaros į patalus.

- Atleisk, bet aš labai labai to noriu, - sušnabždėjo ji mylimajam į ausį.

Kardano nereikėjo daugiau įtikinėti, jis ėmė bučiuoti jos lūpas, kaklą, krūtis, pilvą su tokia aistra, kurios buvo neįmanoma numalšinti.

- Aš tave priversiu pamiršti Heroną, pamiršti tai, kas buvo prieš mane, - šnabždėjo jis jai į ausį. - Jis buvo tavo pirmoji meilė...

Vyras perbraukė ranka per jos vaginą ir nuo prisilietimo Oniksė suaimanavo. Jis išsitraukė savo penį ir nusimovė kelnes. Ji ėmė glostyti jo nugarą, švelniai pirštais braukti per senus ir naujus randus. Kardanas įėjo į ją ir mergina iš malonumo užsimerkė.

- ...aš ketinu būti paskutinė.

Kardanas išties kalbėjo rimtai, nuo jo prisilietimų Oniksė tirpo, nuo jo bučinių jai kūnas ėjo pagaugais, nuo jo penio ji jautė absoliučią laimę. Oniksės lūpose ėmė tyliai skambėti Kardano vardas ir nuo to jis joje ėmė judėti greičiau.

Kardanas laikė ją apkabinęs, švelniai bučiavo, glostė jos skruostus, braukė per plaukus ir ritmingai judėjo joje - visa tai buvo pažadas, kad viskas iš tiesų bus gerai. Jų meilė liejosi per kraštus taip, kaip jis absoliučioje palaimoje išsiliejo joje.

————————————
Labai labai norėčiau sulaukti komentarų ;)
2021.03.31.