KANKINK MANE (fantastinė meilės istorija)

VII. LAIDOTUVĖS

Kitą rytą pabudusi Oniksė savo kambarį pirmiausia pastebėjo keistą dalyką. Labai labai keistą dalyką. Ant jos tualetinio staliuko beveik prie pat durų buvo padėta tamsiai ruda su auksiniais raštais ir rubinais išmarginta urna.

Suvokimas apie tai, kas toje urnoje, pribloškė merginą taip, kad ją supykino. Išsivėmusi jį sugrįžo į kambarį, apsivilko pirmą po ranka pasitaikiusią suknelę, kuri veržė jos krūtis, ir, apsikabinusi nuostabaus grožio urną, išėjo iš kambario. Iš paskutiniųjų stengėsi neapsiverkti.

Pirmiausia ji pajuto Kardaną, o tik po to jį pamatė. Vyras stovėjo svetainėje atsukęs nugarą į Oniksę ir žvelgė pro langą. Vilkėjo juodą tamsiai mėlynomis gijomis išsiuvinėtą švarką ir juodas klostuotas kelnes, siekiančias Achilo sausgysles, batai buvo taip pat juodi žemakulniai lakuoti čelsiai. Vyro plaukai krito tvarkingomis bangomis.

Išgirdęs Oniksę Kardanas atsisuko ir ji pamatė, kad jo veidas tamsesnis nei įprastai, ne tiek spalva, kiek išraiška. Kardanas nužvelgė merginą nuo galvos iki kojų - jo žvilgsnis slydo nuo jos palaidų ir netvarkytų rudų garbanų, kurios siekė liemenį, nuo paprastos tamsiai rudos suknelės, kurią pirmą pasitaikusią apsirengė, ir sustojo ties urna.

- Žinai, kas čia? - galva rodydamas į urną paklausė vyras. Jo balsas buvo pavargęs, o žvilgsnis nutolęs.

Oniksė sunkiai nurijo seiles ir lėtai linktelėjo. Kardinas sukando žandikaulį.

- Nežinojau, ar norėsi palaidoti urną, ar pasilikti ją su savimi. Kieme iškasiau duobę. Bet pasirinkimas tavo.

Merginos akys buvo didelės ir liūdnos, kai ji žiūrėjo į savo sielos draugą.

- Noriu jį užkasti, - tyliai pasakė. - Jis norėtų ilsėtis žemėje.

Kardanas linktelėjo. Priėjo prie jos ir padėjo savo ranką jai ant liemens, vesdamas iš pilies link ten, kur buvo duobė urnai. Atrodė, lyg jis bijotų, kad be jo prilaikymo ji nukris vidury kelio.

Duobė buvo nedidelė, bet iškasta tobulo kvadrato formos. Oniksė atsiklaupė ant žemės ir stengėsi įdėti urną į duobę, tačiau jos rankos taip toli nesiekė.

- Padėsiu tau, - ramiai pasakė Kardanas.

Jis paėmė iš Oniksės urną bei lėtai padėjo ją į šiltą ir ramią žemę - visiškai kitokią, nei iš išorės. Giliau žemė buvo tokia miela ir šilta, kad priminė Oniksei namus. Ji suprato, kad Heronas čia galės ramiai ilsėtis. Mergina paėmė saują žemių ir įmetė. Vėl ir vėl ir vėl. Pasikartojantis judesy leido jai aprimti, tačiau ašaros vis tiek tekėjo iš akių. Kardanas taip pat padėjo mesti žemes į duobę, tik daug greičiau.

Kai jie baigė, Kardanas pasisuko eiti.

- Leisiu tau atsisveikinti. Grįžk, kai būsi pasiruošusi, - ištarė jis.

Vis dar klūpanti ant žemės Oniksė pakėlė į jį savo ašarotas akis.

- Ačiū tau, - padėkojo.

Kardino veidas sustingo.

- Nereikia. Tu paprašei, aš padariau. Nieko daugiau.

Oniksė jam liūdnai nusišypsojo.

- Man tai labai daug reiškia, - pasakė ji.

Vyras ilgą minutę į ją žiūrėjo, jo žvilgsnis buvo neįskaitomas. Tada apsisuko ir nuėjo. Oniksei knietėjo bėgti paskui jį ir neatsitraukti, ji jautė tokį palengvėjimą dėl to, kad jis šalia, kad nebenorėjo nė akimirkos praleisti atskirai. Tačiau susilaikė. Tai būtų nepagarbu Herono atžvilgiu. Ji jam bent jau tiek skolinga.

Pūtė šaltas vėjas, o kartu su juo Oniksei į veidą kliuvo ir šalti lietaus lašai. Dangus buvo tamsiai pilkšvas ir ta pilkuma buvo beribė. Mergina prie šviežios žemės lopinėlio verkdama praklūpėjo gal gerą pusvalandį. Po to lėtai vilkdama kojas grįžo į pilį.

Trys pilies vampyrės gėrė arbatą svetainėje, o Scilės tarp jų nebuvo. Kai Oniksė paklausė, ar ji pagaliau išjojo, Ariadnė jai atsakė:

- Ne, ji, kaip ir sakė, laukė grįžtant Kardano. Tik miegojo ilgiau už tave. Dabar Kardanas su ja kalbasi, - ji parodė į viršų, kur buvo Kardano kabinetas - panašų turėjo ir Heronas, - ir, jei rūpi mano nuomonė, Scilė dar labiau pasius, kai jis jai lieps nešdintis.

Oniksė išpūtė akis, bet nieko į tai neatsakė.

O netrukus visos moterys pamatė ir pačią Scilę. Ji audringai lipo laiptais ir dar audringiau vaikščiojo grindiniu. Praeidama pro svetainę ji metė žudantį žvilgsnį Oniksės pusėn ir triukšmingai trenkusi pagrindinėmis pilies durimis išėjo. Po geros minutės atėjo Kardanas. Jo veidas buvo susierzinęs.

- Ką jai pasakei? - paklausė Niomė.

Kardinas puse lūpų šyptelėjo.

- O kaip atrodo?

Dulsinėja pakėlė antakius.

- Ką nors tokio žiauraus, ką tik tu gali pasakyti.

Vyras gūžtelėjo pečiais.

- Liepiau jai čia daugiau nebegrįžti ir pamiršti mano vardą. Pasirodo, apie tai, - jis linktelėjo Oniksės pusėn, - ji jau žinojo.

Dulsinėja papurtė galvą, o Ariadnė pirmoji pasakė:

- Taip, mes vakar jai paaiškinome. Ar bent jau stengėmės paaiškinti.

- Vargšelė visai nenorėjo mūsų klausyti, bet tada pamatė Oniksę. Ir aišku turėjo patikėti, - įsiterpė Dulsinėja.

Niomė atsiduso.

- Ji bandė užpulti Oniksę. Nežinau, ką būtų dariusi. Užmušusi ją? Net jei tau tai sukeltų nesuvokiamas kančias?

Kardano žvilgsnis šovė Oniksės pusėn. Jo balse skambėjo panika.

- Tikrai? Kodėl man iš karto nesakėte?

Ariadnė pavartė akis.

- Savaime suprantama, todėl, kad jos puolimas neišdegė. Mes trys buvome čia, Oniksės nepaleidome iš akių. Manai Scilė būtų prieš mus nugalėjusi? Tikrai ne.

- Bet tai tavo kaltė, - suskubo įsiterpti Dulsinėja. - Jei būtum jai iš karto paaiškinęs situaciją, ji nebūtų čia apsilankiusi. Jie tu būtum pranešęs jai apie savo sielos draugę, ji nežiūrėtų į Oniksę taip, lyg norėtų nužudyti. Nepateisinu Scilės elgesio, bet suprantu ją. Ji juk tave iki ausų įsimylėjusi. O tu niekad jos ir neatstūmei.

- Iki dabar, - nukirto Kardanas.

Dulsinėja linktelėjo.

- Iki dabar.

Kardanas vis dar stovėjo priešais jas ir nuleido galva.

- Taip, tai mano kaltė. - Jis pažiūrėjo į Oniksę. - Atleisk. Taip daugiau nenutiks.

Oniksė linktelėjo ir pajuto, kaip jos skruostai nuraudo. Jis pasisuko eiti, bet Oniksė, vedama amžino ir į jos vidų įsišaknijusio troškimo juo sekti, pakilo kartu ir priėjo prie jo. Mergina paėmė vyro ranka ir jiems susilietus jos kūnas sušilo, o akys ėmė ryškiau matyti. Laimei, Kardanas savo rankos neištraukė. Jie išėjo iš svetainės. Lipdama laiptais Oniksė užkliuvo už vieno iš jų, bet Kardanas ją sugavo.

- Ar keliavai į pietus vien dėl Herono? - paklausė ji.

Kardano akys buvo tamsios ir gilios, jo lūpos vos vos pravertos. Oniksę apėmė nenumaldomas noras jas pabučiuoti, tačiau ji susilaikė. Sugebėjo pasitenkinti vien judviejų rankų prisilietimu.

Kardanas labai ilgai į ją žiūrėjo. Atrodė, kad jis vis linksta į ją. Jie stovėjo ant laiptų, o vienintelis objektas Oniksės regos lauke buvo jo veidas. Kardano balsas buvo žemas, bet tylus ir kupinas tokios neįsivaizduojamos meilės, apie kurios egzistavimą iki šios akimirkos mergina nė nežinojo.

- Ne dėl Herono, - atsakė jis. - Dėl tavęs.

Na, istorija jau įsibėgėjo, tai manau jau galima klausti, kokios jūsų nuomonės, kokie lūkesčiai ar pageidavimai šiai istorijai? Manau, visai smagu būtų į juos atsižvelgti :D
2021. 03. 14.