KANKINK MANE (fantastinė meilės istorija)

XII. GEISMAS

Oniksė ne iš karto pastebėjo, jog kažkas negerai. Kardanas išgėrė savo taurę ir toliau šypsojosi, juokavo, laikė saugiai ją apglėbęs per liemenį. Tik staiga jo ranka ant jos liemens sugriebė stipriau ir sustiro, jo akys sustiklėjo, o šypsena sustingo. Mergina pakėlė į jį akis ir pajuto, kaip baimė pradėjo sėlinti į jos širdį.

Kardano žandikaulis įsitempė. Akys išsiplėtė. Jis atiprašė iš koompanijos per sukąstus dantis, jo balsas buvo susierzinęs ir įsitempęs. Kartu jis nusitempė ir Oniksę, kuri matė, kaip princas Marsas nenuleido nuo Kardano akių.

Kardanas beveik nešte išnešė ją su savimi iš didžiosios fojė į tamsų ir vėsų koridorių. Ji jautė, kaip padažnėjo vyro kvėpavimas ir išsiplėtė jo vyzdžiai. Jiems atsidūrus koridoriuje, jis ją paleido ir atsitraukė. Greitu žingsniu keliavo judviejų miegamojo link.

- Prašau, paskubėk, - ištarė jai pro sukąstus dantis, bet nepažiūrėjo į ją, tarsi negalėtų nė pažvelgti jos pusėn.

Merginos širdis nusirito į kulnus. Ji nesuprato, kas vyksta.

- Ar aš padariau kažką ne taip? - baimingai paklausė ji.

Kardanas priverstinai papurtė galvą. Jie ėmė lipti laiptais. Oniksė vos pasivijo skubrų jo tempą.

- Ne. Paskubėk. Privalau tave nuvesti, kur saugu. - Po kiekvieno žodžio jis darė nebūdingas pauzes, tarsi jam būtų sunku kalbėti, o jei atleis žandikaulį, ims spjaudytis ugnimi.

Mergina nusprendė dar labiau paspartinti žingsnį.

- Ar Marsas kažko įpylė į tavo gėrimą?

Jos sielos draugas vis dar neatsisuko į ją, bet griežtai linktelėjo. Oniksė aiktelėjo.

- Ar tu m... Ar tau bus viskas gerai?

Jie sustojo prie judviejų miegamojo durų. Vyras vis dar į ją nežiūrėjo. Oniksė ištiesė ranką jį paliesti, įsitikinti, kad jam viskas gerai, bet piktos ir beprotiškai gilios mėlynos Kardano akys nudiegė ją.

- Negali manęs liesti, - sušnypštė jis. - Tau negalima manęs liesti.

Oniksės akyse pasirodė ašaros. Jai ėmė siaubingai skaudėti širdį. Jos ranka sustingo beveik prie jo peties.

- Kardanai, prašau...

Tai buvo pirmas kartas, kai ji kreipėsi į jį vardu. Kardano reakcija buvo žaibiška. Jis prirėmė ja prie sienos, jo akių vyzdžiai buvo taip išsiplėtę, kad net nebesimatė mėlynos spalvos, jo akys tapo juodos. Kardanas žvelgė į ją su galinga aistra, jo lūpos buvo pravertos. Jis suėmė delnais jos veidą ir Oniksė iš netikėtumo aiktelėjo. Kardanas pasilenkė ir pabučiavo jai kaklą. Iš malonumo mergina užsimerkė. Ji ant odos jautė karštą ir nelygų jo kvėpavimą.

Jo balsas buvo duslus, žodžiai neaiškūs ir migloti, o tembras labai žemas.

- Aš noriu... tave išdulkinti... čia ir dabar. Norėjau tave iškrušti nuo pat tos akimirkos, kai išvydau pirmą kartą... Noriu... - Jis perbraukė lūpomis jai per ausį. - kad leistum privesti tave prie orgazmo... - Jis pažvlegė jai į akis. - Noriu matyti tavo akis, kai tave dulkinu... Tu tokia graži... - Jis lyžtelėjo jos skruostą. - Noriu įeiti į tave ir stebėti tavo akis, kai tai darau...

Kardano žodžiai Oniksės kūnui darė stebuklus. Ji visa sukaito ir išrauko, jos vyzdžiai taip pat išsiplėtė, tarp kojų sukilo neįsivaizduojamas karštis, o speneliai sukietėjo. Ji taip šito norėjo... Ji niekad nieko taip netroško, kaip dabar troško jo...

Tuomet nelauktai Kardanas ją pabučiavo. Tas bučinys buvo aistringas, reiklus ir žymintis ją kaip savo nuosavybę. Jo lūpos buvo saldžios ir alkanos, jo skonis buvo kaip medaus ir mėtos, į Oniksės šnerves veržėsi odos ir kraujo kvapas. Kardano rankos ėmė klajoti jos liemeniu, tuomet pakilo ant jos krūties ir stipriai suspaudė. Merginos krūtis tobulai tilpo į jo didelį delną. Kita ranka nusileido ir šiurkščiai sugriebė jos užpakalį. Iš skausmo ir malonumo sąmyšio Oniksė sudejavo. Ji pirštais ėmė velti jo plaukus, lietė jo kaklą, žandikaulį, skruostus, smilinius. Ji buvo išbadėjusi jo prisilietimų. Prie savo pilvo jautė kažką didelį ir kietą. Tai buvo jo erekcija. Pasirodo, išbadėjęs buvo ir Kardanas.

Tačiau Kardanas atsitraukė. Nusisuko nuo jos ir rankomis atsirėmė į priešingą sieną, negu buvo ji. Ji matė vien juo besikilnojančią nugarą ir susitaršiusius plaukus. Ir pati Oniksė sunkiai kėpavo, bandydama atgauti kvapą.

Mergina žengė žingsnį prie jo, bet jis rankos mostu ją sustabdė.

- Neik artyn, Onikse. Negaliu tavęs nuskriausti.

Jo balse skambėjo baisi kova.

- Ne, Kardanai, nenuskriausi... Aš... Aš irgi to noriu...

Bet Kardanas papurtė galvą. Vis dar į ją nepažvelgė.

- Nesakyk to... prašau, nesakyk to... Nekalbėk... Tavo balsas... Tavo kvapas... Net tavo akys...

Vyras nusikeikė, iš jo gerklės išsiveržė urzgimas.

Tuomet iš už kampo pasirodė Venera. Ji nužvelgė išraudusią Feliciją ir nežmoniškai įsitempusį jos sielos draugą.

- Kardanai?

Kardanas pakėlė galvą ir pažvelgė į ją. Jo akys buvo juodut juodutėlės.

- Tas šūdžius sugirdė man... Geismo eliksyro... Nuodo, - sušnypštė Kardanas.

Veneros žvilgsnis buvo rimtas ir susikaupęs.

- Taip, mačiau, kad tau kažkas negerai. Taip ir numaniau. - Jos akys nukrypo ir Oniksę. - Ar jūs..?

- Ne, - šiurkšiai nukirto Kardanas. Jis atsitiesė, bet nepažvelgė į Oniksę. - Onikse, eik į kambarį ir užsirakink. Jei aš belsiuosi, neįleisk manęs. Palauk mažiausiai iki ryto. Kad ir kaip maldausiu, kad ir ką darysiu, kad ir ką tau sakysiu, privalai manęs neįsileisti. Jokiu būdu.

Oniksė krūptelėjo.

- Ką?

- Neklausinėk, o daryk! - suriko jis.

Bet mergina nepajudėjo.

- Aš galiu ją pasiimti pas save... Su manimi jai bus saugiau, - prabilo princesė Venera.

Kardanas nužvelgė ją nuo galvos iki kojų.

- Manai, kad aš tavimi pasitikėsiu?

Venera atlaikė jo žvilgsnį.

- Aš niekad nenuskriausčiau Oniksės, Kardanai. Taip pat, kaip tu jos nenuskriaustum.

Kardanas ilgai žvelgė tiesiai Venerai į akis ir, jose suradęs tai, ko ieškojo, sunkiai linktelėjo.

- Gerai. Iki ryto privalai ją apsaugoti. Jei Oniksei kažkas nutiks, aš tave nužudysiu. Supratai?

Oniksė susiraukė nuo šiurkštaus ir grasinančio tono, kuriuo Kardanas kalbėjo su Venera. Tačiau Venerai rimtai linktelėjo, jos akys buvo tyros ir pasiryžusios.

- Pažadu tau ją apsaugoti, Kardanai.

Kardanas sunkiai nurijo seiles. Jis atrodė vis menkiau besiorientuojantis aplinkoje.

- Tik greičiau patrauk ją nuo manęs. Vesk kuo toliau.

Princesė Venera linktelėjo ir priėjusi prie Oniksės paėmė ją už rankos. Jos žvilgsnis sušvelnėjo.

- Eime, Onikse, tau bus saugiau su manimi.

Bet Oniksė nenorėjo niekur eiti.

- Ne, Kardanai, aš be tavęs niekur neisiu!

Kardanas per prievartą atsisuko į savo sielos draugę ir ištarė:

- Viskas bus gerai, Onikse. Pasitikėk manimi. O šiąnakt pasitikėk Venera.

Ir po šių žodžių Oniksė buvo priversta nebesipriešinti, tad leido Venerai ją vestis kartu.

- Pakviesiu į tavo kambarį Dulsinėją arba Niomę, kad padėtų tau, - Kardano pusėn dar spėjo pasakyti princesė.

Paskutinis dalykas, kurį išgirdo Oniksė, buvo iš Kardano krūtinės išsiveržusi palengvėjimo dejonė, kad jo sielos draugė jau nebepasiekiama ranka.

Oniksės širdis skausmingai suplakė.