KANKINK MANE (fantastinė meilės istorija)

II. SUSITARIMAS UŽKULSIUOSE

Kardanas buvo labai keistas vampyras. Ir dar keistesnis vyras. Tokio Oniksė dar nebuvo sutikusi. Jis buvo juodas ir tamsa nuo jo spinduliavo kaip karštis. Jo palydovai buvo tokie pat juodi, pavojingi ir rafinuoti, jiems atsisėdus prie ilgo stalo pagrindinėje rūmų salėje mergina ėmė jaustis nejaukiai, nes čia dažniausiai valgydavo jiedu su Heronu. Atrodė, lyg tokia brangi vieta įgis tam tikro tamsumo, jei čia valgys Debrajai.

Kardanas ir Heronas sėdėjo priešingose stalo pusėse, iš abiejų galų. Oniksė atsisėdo Heronui iš dešinės ir iš visų jėgų stengėsi nežiūrėti niekur kitur, tik į Heroną. Deja, tai jai nelabai gerai sekėsi.

Jautė į save įsmeigtą Kardano žvilgsnį. Tačiau atsisukusi pamatydavo, kad jis į ją nė nežiūri. O tų bedugnių tamsiai mėlynų akių žvilgsnis vis tiek ją kankino. Ji skendo jų vandenyne. Žinojo, kad taip nedera, tačiau vis tiek žvelgė į tamsųjį vyrą taip, lyg pirmą kartą būtų išvydusi vampyrą. Na, tai ne visai melas, nes aukštojo rango vampyrų iš šiaurės, palaikančių ryšius su pačiu karaliumi Antikristu, ji išties nė sykio nebuvo sutikusi. Oniksę link Kardino traukė nematoma jėga it magnetas. Ji norėjo pasakyti Heronui, kaip blogai jaučiasi, norėjo, kad jis išvarytų Kardiną, kad apglėbtų ją ir apsaugotų nuo jo smegiančio žvilgsnio, tačiau žinojo, kaip kvailai visa tai nuskambėtų. Be to, Heronas juos jau įsileido. Jie jau prie stalo. Valgo jų maistą. Geria jų vyną.

Nėra kur trauktis.

Kardanas vienintelis iš Debrajų beveik nieko nepalietė. Jis žvalgėsi aplinkui. Nužiūrėjo tarnus. Smeigė akis į Heroną lyg laukdamas, kada pagaliau galės su juo pakalbėti apie reikalus.

Jo plaukai buvo juodi it visatos bedugnė, tik šviesai į juos įstrižai atsitrenkus įgydavo mėlyną atspalvį. Jo akys buvo tamsiai melsvos ir gilios it vandenynas prieš pat audrą. Jo lūpos buvo goslios ir jas iškreipė tokia žiauri šypsena, kokios Oniksė nebuvo mačiusi pas jokį žmogų ar vampyrą. Jo žvilgsnis buvo ledinis ir gniuždantis. Kardanas tikrai vertė Oniksę išvysti daugybę pirmųjų dalykų, kurių ji šiaip neišvystų gyvoje būtybėje. Jis žvalgėsi po rūmus neapkerėtas jų grožio, kaip kiti Debrajai ar čia atvykę svečiai, o taip, tarytum nieko labiau šiame pasaulyje nenorėtų, tik sudeginti visa, kas juose. Jis vaikščiojo taip, lyg jau žinotų, kuo viskas baigsis - tvirtai, lėtai ir... skausmingai. Jo balsas buvo galingas ir bejausmis, net sarkazmas jo lūpose skambėjo kaip siuntimas į pragarą.

Su savo palydovais kalbėjo kaip su sau lygiais ir apsimetė, kad jokios hierarchijos nėra. O gal pats tuo norėjo tikėti. Jo dešinė ranka beveik visuomet buvo pridėta prie kardo makšties, lyg bet kurią akimirką būtų pasirengęs jį išsitraukti ir paskersti visus. Jo akyse nebuvo nė lašelio gailesčio ir supratimo. Jo stovėsena buvo beaistrė. Atrodė, kad niekas jo jau nebegali nustebinti. Jo rankos, rodės, tegali traiškyti, o lūpos - siurbti kraują.

Atrodė, kad ir jo susidomėjimas Onikse išnyko. Pavadinęs ją grožiu ir pabučiavęs ranką vyras daugiau į ją nepažiūrėjo. Nors mergina ir jautė jo žvilgsnį, įtikino save, kad tai tėra jos galvoje, kad čia veikia juodoji magija.

Oniksė bandė atsiriboti, susikaupti ties Heronu ir jo jausmais, ties maistu ir gėrimais, ties bet kuo, kas padėtų jai nejusti Kardano buvimo ir jo tamsumos, bet viskas veltui. Ji negalėjo. Nesugebėjo.

Vakarienei pasibaigus ir visiems pasisotinus atrodė, kad Debrajai šiek tiek labiau atsipalaidavo. Tik ne Kardanas. Jis taip pat įdėmiai žvelgė į Heroną kaip ir iš pradžių. Laukė. Heronas daugiau nebegalėjo to žvilgsnio ignoruoti.

- Mums derėtų pasikalbėti dviese. Privačiai, - prabilo Kardanas. Jo balsas buvo šaltas ir jame nebebuvo nė lašo net ir apsimestinio linksmumo.

Heronas linktelėjo.

- Galime eiti į mano darbo kabinetą. Ten ir viską aptarsime.

Tai atrodė lyg šaltų žvilgsnių kova. Kuris žvilgsnis sušaldys kitą.