Šiltos ir nuostabiai jaukios pavasario dienos ir toliau ėjo. Žinoma, čia nebuvo taip šilta, kaip pietuose, bet nuo pat pradžių maniusi, kad šiaurėje yra vien šaltis, tamsa, sniegas ir ledinis lietus, Oniksė labai džiaugėsi šiluma.
Ir Kardanu, kuriuo niekaip negalėjo pasisotinti.
Jiedu kartu leido begalę laiko. Lauke, jos kambaryje, svetainėje. Užsiimdami ir įprastais, ir ne tokiais įprastais dalykais. Mylėdavosi bent dukart per dieną, lyg būtų beprotiškai ištroškę ir abu būtų vanduo vienas kitam. Laikėsi susikibę už rankų beveik visą laiką, miegodavo apsikabinę ir susiglaudę taip arti, kiek tik galėjo, vieną naktį miegodavo ar nemiegodavo Oniksės, kitą – Kardano kambaryje. Dienos metu stengdavosi kiek galėdami dažniau vienas prie kito prisiliesti, lyg galėtų pamiršti apie kito buvimą, jei to nepadarytų.
Oniksė jautėsi kaip niekad laiminga. Ji gėrė į save šiltus saulės spindulius ir mėgavosi kvapniu pavasario brizu taip pat, kaip į save gėrė Kardano kvapą ir mėgavosi jo prisilietimais. Mergina jautė absoliučią pilnatvę. Ji niekad neįsivaizdavo, kad kitas žmogus galėtų jai tai suteikti. Bet Kardanas galėjo.
Vieną vaiskų rytą jie dviese sėdėjo ant žolės prie pagaliau nuo žiemos sniego prisipildžiusio tvenkinio ir žvelgė į vandenį. Nieko nekalbėjo. Jie jau priėjo prie tos santykių fazės, kai žodžiai tapo nebereikalingi. Kardanas pirmą kartą per daugelį dienų buvo apsivilkęs šviesius marškinius ir šviesias kelnes, nuo kurių jo plaukai atrodė dar juodesni, o akys dar ryškiau mėlynavo. Oniksė taip pat vilkėjo lengvą kasdienę kreminės spalvos suknelę, kuri puikiai tiko tokiam orui. Ji buvo atsirėmusi į Kardano krūtinę ir palaimingai klausėsi jo ritmingo kvėpavimo.
Tik šiai judviejų idilei nebuvo lemta trukti per ilgai.
Kažkas svetimas kirto pilies teritoriją ir tai pajutęs Kardanas staiga įsitempė. Sustingo ir Oniksė. Kardanas neramiai apsižvalgė ir pakilo nuo žemės, kartu už pečių pasiimdamas ir Oniksę.
- Kas tai? – baimingai paklausė Oniksė.
Kardanas greitu žingsniu ėjo į pilį ir vedė ją paskui save, tvirtai suėmęs už rankos.
- Nežinau.
Jie abu sužinojo, kai per galines duris pateko į svetainę. Ten kartu su Ariadne jau sėdėjo nepažįstamas vyras juodu apsiaustu ir kardu prie šono. Jo akys buvo tamsios, o plaukai purvinai rusvi. Jis neatrodė pavojingas, tik pavargęs. Išvydęs Kardaną nepažįstamasis atsistojo nuo sofos, ant kurios sėdėjo, ir lengvai nusilenkęs pasisveikino.
- Sveikas, Kardanai. Nebūčiau atvykęs, jei tai nebūtų svarbu. Juk supranti.
Kardanas rimtai linktelėjo ir stumtelėjo Oniksę už savęs. Visa ši situacija skausmingai jai kai ką priminė.
Netrukus atėjo ir Niomė.
- Labas, Dartai, ar kas nutiko? – pamačiusi svečią paklausė ji.
- Man labai nesmagu tai pasakyti. Bet geriau jau sužinosite iš manęs greičiau, nei iš ko kito po mėnesio.
Oniksė pastebėjo, kaip įsitempė Kardano žandikaulis.
- Tai greičiau sakyk, kas nutiko.
Nepažįstamojo, kurį vadino Dartu, veidas apsiniaukė.
- Karalienė mirė. Prieš geras dvi valandas. Atvykau pas jus vos sužinojęs.
Niomė išleido skausmingą garsą.
- Tai kas dabar bus Dulsinėjai? – paklausė ji, o Ariadnė nužvelgė ją susirūpinusiu žvilgsniu.
- Nieko jai nebus, - nukirto Kardanas. – Kaip karalienė mirė?
Dartas atsiduso.
- Nuodai. Nežinia, nusinuodijo pati, ar buvo nunuodyta.
- Ar karalienė galėtų nusižudyti? – paklausė Ariadnė.
Dartas papurtė galvą.
- Turėdama tokią dovaną ji tikrai nesižudytų, tik ne tuo metu, kai jos vaikai yra tokiame dideliame pavojuje.
- Sebastianas tikrai mano, kad ją nunuodijo, - niūriai ištarė Kardanas, o Oniksė susiėmė rankomis burną.
- Kas dabar bus?
- O kaip Dulsinėja?
Vienas klausimas sklido iš Oniksės, kitas iš Dulsinėjos lūpų. Dartas papurtė galvą.
- Nežinau atsakymų į šiuos klausimus. Bet žinau, kad karalius dabar nori jos.
Dartas rodė į Oniksę. Kardanas staigiai į ją atsisuko ir paliepė:
- Eik į savo kambarį.
Oniksė išpūtė akis.
- Ką? Ne!
Kardano žandikaulis vėl įsitempė. Jis atsisuko į ją visu kūnu, vyro akys žibėjo iš pykčio ir dar kažkokios emocijos, kurios mergina nesugebėjo atpažinti, jis šiurkščiai suėmė ją už rankos ir beveik nutempė į jos kambarį.
- Lik čia. Kol išeis Dartas, - paliepė Kardanas ir daugiau nieko nesakęs paliko ją. Uždarė duris ir jas užrakino.
Oniksė pribėgo prie durų ir geras penkiolika minučių bandė ką nors nugirsti. Bet girdėjo tik murmesius ir neaiškius garsus. Bet nieko, iš ko galėtų suprasti, kas nutiko. Ar kas bus dabar.
Atsidususi mergina nuėjo nuo durų, atsidarė savo kambario langą iki galo ir atsisėdusi prie jo žvelgė į besikalančią žalumą lauke. Taip ji praleido nežinia kiek laiko. Gal pusvalandį, o gal net kelias valandas. Nerimavo prisiminusi pykčio žvilgsnį, kurį jai suteikė Kardanas, kai ji nepakluso tiesioginiam jo įsakymui. Labiausiai nerimavo dėl to, kas dabar jam bus ir ko iš jo po karalienės mirties norės karalius. Dabar ateitis jau nebežadėjo nieko gera ir nuo tos minties Oniksę supykino.
Staiga jos kambario durys atsidarė ir pro jas žaibišku greičiu įėjo Kardanas. Jo akys žibėjo jai taip gerai pažįstama maniakiška aistra, jo plaukai buvo susivėlę, o žvilgsnis įdėmiai sutelktas ties ją. Merginai nespėjus nieko paklausti, net prabilti, Kardanas atsirado prie jos ir ėmė tiesiogine prasme plėšti nuo jos suknelę, lyg būtų alkanas žvėris, o ji – jo paskutinis ėdesys šiame gyvenime.
Oniksė aiktelėjo, bet negalėjo atsikratyti tos aistros, kurią pati juto nuo jo šiurkščių prisilietimų. Staiga jos suknelės nebebuvo, akimirksniu dingo ir Kardano rūbai, jis šiurkščiai suėmė ją už šlaunų ir kilstelėjęs ant savęs beveik nusviedė merginą ant lovos ir atsidūrė virš. Jis ją bučiavo, lyg būtų išbadėjęs, lietė, lyg būtų ištroškęs, įėjo į ją su tokia jėga, lyg per jos kūną bandytų pasiekti žemę, jo judesiai buvo gilūs, stiprūs, šiurkštūs ir kartu beviltiški. Jis lietė ją taip, lyg ryt būtų pasaulio pabaiga, bučiavo ją lyg bučiuotų mirštančiąją, o ėjo į ją taip, lyg jie daugiau niekada nebegalės pasimylėti.
Oniksė bandė jį bučiuoti su tokia pat jėga, tačiau aišku, kad jos prisilietimai buvo daug švelnesni, jos bučiniai ant jo kūno nepaliko žymių, bet jos kvėpavimas buvo toks pat karštas ir ji lygiai taip pat jautėsi išbadėjusi. Kardanas judėjo joje, kandžiojo jos odą, bet ne iki kraujo, šnabždėjo jos vardą it maldą savo lūpose. Kai jie abu apimti palaimos dar tvirčiau prigludo vienas prie kito, Oniksė ilgai ir giliai alsavo. Ji niekaip nesuvokė, kas ir kodėl ką tik įvyko.
Tačiau Kardanas jos guolyje neužsiliko. Išsiliejęs joje, bet daugiau nebepažvelgęs jos pusėn, Kardanas žaibišku greičiu apsimovė kelnes, užsimetė marškinius ir jų net neužsisegęs skuodė pro duris.
Oniksė liko viena, nuoga savo lovoje, liūdėjo dėl to, kad Kardanas buvo jai toks abejingas, bet tikriausiai jis tiesiog vis dar pyko dėl to, kad anksčiau ji jam nepakluso. Bet tas jo maniakiškas žvilgsnis, tos baimės ir nerimo pilnos akys, tie beviltiški bučiniai vertė jau nujausti kai ką baisaus.
——————————
Atsiprašau, kad vakar neįkėliau dalies, bet šiandien ji čia ;)
2021. 03. 27.
أنت تقرأ
KANKINK MANE (fantastinė meilės istorija)
خيال (فانتازيا)Šią istoriją pradėjau rašyti prieš septynerius metus, kai tik pradėjau savo „karjerą" wattpade. Tuo metu ji susilaukė labai daug dėmesio, buvo visuose topuose, visi ją skaitė ir kelerius metus prašinėjo manęs naujų skyrių, nes buvau parašiusi tik pi...
