KANKINK MANE (fantastinė meilės istorija)

XIII. PRINCESĖS VENEROS DEMONAI

Princesės Veneros kambarys tamsią naktį vis tiek buvo šviesus, atrodė labai prabangus ir dailus, bet minimalistiškas ir ne toks pompastiškas, kaip, pavyzdžiui, Oniksės ir Kardano apartamentai. Tiesa, lova buvo didelė, bet ji neužėmė viso kambario. Princesės spinta buvo aukšta ir plati, bet taip pat neužėmė daug vietos. Kambaryje taip pat buvo rašomasis stalas, ant kurio buvo padėta krūvelė neperskaitytų laiškų, o šalia gulėjo plunksna su rašalu.

Merginoms įėjus į kambarį Venera globėjiškai nuvedė ašarojančią Oniksę ir pasodino ją ant šalia lovos esančio fotelio. Minutei atsitraukė ir uždegė žvakę, nuo kurios kambarys prisipildė jaukios ir blausios šviesos. Tuomet sugrįžo prie merginos ir nykščiais švelniai nušluostė ašaras jai nuo skruostų.

- Onikse, mieloji, nebijok manęs, nesijaudink. Aš tavęs nieku gyvu nenuskriausčiau. Nepadaryčiau to, ko tu nenori. Tikrai tavęs neliesiu. Bet turi suprasti, kad tau dabar čia saugu.

Oniksė papurtė galvą.

- Ne, princese, aš jūsų nebijau... - sukūkčiojo ji. - Aš tik noriu būti su Kardanu... Man baisu, kad jam blogai... Nenoriu palikti jo vieno...

Princesės Veneros veidas buvo labai rimtas, o akys susikaupusios.

- Suprantu tave. Bet tau nėra ko jaudintis. Kardanas ne vienas, jau nusiunčiau laiškelį Niomei, juodvi su Dulsinėja nueis ir pasirūpins Kardanu. Jam nieko nenutiks. Nusiramink.

Oniksė lėtai linktelėjo.

- Ar nori miegoti? - susirūpinusi paklausė Venera. Ji atsistojo ir patraukė rankas nuo merginos veido.

- Ne, princese. Negalėčiau užmigti.

Venera vėl linktelėjo. Tada atsisėdo prie rašomojo stalo ir pradėjo baksnoti keistu prietaisu.

- Paprašiau, kad atneštų arbatos į mano kambarį. Mėgsti arbatą?

Oniksė linktelėjo. Princesė Venera švelniai nusišypsojo.

- Gerai. Gal nuo jos sušilsi.

Mergina tik dabar pastebėjo, kad yra visas sušąlusi ir be perstojo dreba. Ji sunkiai atsiduso, pasitvarkė suknelės sijoną ir nusiavė žalius aukštakulnius. Jai taip reikėjo Kardano...

Kai į princesės kambarį atnešė arbatą, Venera tiriamai nužvelgė Oniksė.

- Prigulk į lovą, greičiau sušilsi.

Mergina prisiminė paskutinius Kardano žodžius ir nedrįso nepaklusti. Ji nusivilko savo suknelę, kol Venera apsimetė kažko ieškanti savo stalo stalčiuose, ir, kai liko vien su apatine suknele, įlindo į patalus.

Venera padavė jai puodelį arbatos, o pati įsitaisė į tą patį krėslą. Jos kūnas atrodė atsipalaidavęs, bet žvilgsnis išliko tvirtas ir skvarbus.

- Princese, o jūs nenorite miego? - nedrąsiai paklausė Oniksė.

Princesė nusijuokė.

- Mieloji, manau, mes per šį vakarą išgyvenome tiek surišančių akimirkų, kiek kai kurie žmonės neišgyvena per visą savo gyvenimą. Prašau, nebevadink manęs princese. Vadink tiesiog Venera.

Oniksė šiek tiek šyptelėjo.

- Gerai... Venera.

Venera atsiduso.

- O dėl miego... Na, ši situacija yra per daug sudėtinga, kad galėčiau ramiai miegoti. Pažadėjau Kardanui tave apsaugoti, tad tai ir darysiu. Kardanas iš tiesų yra labai stiprus, nežinau, ar visa pilies apsauga galėtų jį sustabdyti, jei bandytų, išties bandytų patekti į šį kambarį, kažin, ar aš galėčiau jį sustabdyti. Kažin ar visa rūmų sargyba galėtų jį sustabdyti. Apimtas geismo eliksyro poveikio ir paprastas vampyras bet ką padarys, kad nusigautų iki savo geidžiamo vampyro ar žmogaus. O Kardanas turi tokių sugebėjimų ir tiek ištvermės, kad jam ėmus veržtis pro duris, turėčiau skubiai tave iš čia išnešti. Tad negaliu miegoti.