KANKINK MANE (fantastinė meilės istorija)

XXV. DIDŽIŲJŲ VYRŲ KRYTIS

Antikristas atrodė lyg ką tik būtų nuvykęs į pragarą ir grįžęs atgal. Jis buvo visas kruvinas, jo akys degė labiau iš skausmo, nei iš pykčio, bet jo iltys ilgos ir aštrios. Ariadnė nustūmė Oniksę sau už nugaros, o Kardanas savo kūnu stengėsi jas abi užstoti. Jis išsitraukė savo ginklą ir nukreipė jį į beprotį karalių.

Sebastiano balsas buvo žemas, garsus ir gerklinis.

- Aš tavimi pasitikėjau, Kardanai... o tu į mano namus atvedei gaują priešų... ten, kur gyvena ir miega mano vaikai...

Sebastianas žengė į priekį, tą patį padarė ir Kardanas.

- Sebastianai, aš niekad to nepadaryčiau, - sakė jis. – Niekad nieko blogo nepadaryčiau tavo vaikams. Aš tik vykdau karalienės nurodymus.

Sebastianas atrodė toks apdujęs, kad net nesugebėjo suvokti Kardano žodžių. Jis suprato, kad jo rūmai sprogdinami iš vidaus, kad juose dabar vaikųto būrys Lyridiečių, bet nesuprato vieno – kad nuo jo prieš pat mirtį nusisuko net jo paties sielos draugė.

Antikristas puolė, o Kardanas įsmeigė kardą jam į šoną, bet nemirtinai. Sebastianas baisiai suriaumojo ir ėmė šlaistytis į visas puses, jis atsisuko į Ariadnę, kuri vis dar turėjo kūjį, ir bandė jai trenkti, bet moteris išsisuko nuo smūgio. Kardanas puolė Sebastianą iš kitos pusės ir vėl susmeigė savo kardą jam į kaklą. Bet vėl nemirtinai. Sebastianas riaumojo iš fizinio ir emocinio skausmo, tuomet jo akys pastebėjo Oniksę. Jis pribėgo prie jos ir sugriebė merginą už gerklės. Kentėjo tokį siaubingą skausmą, kad net nesinaudojo savo juodąja magija.

Oniksė ėmė dusti, jos kojos tabalavo beveik per metrą nuo žemės, jos akys užvirto į viršų. Bet Kardanui tai suteikė pranašumą. Jis prisėlino iš nugaros ir vienu tikslingu, stipriu bei švariu savo rankos judesiu ištikimuoju kardu nukirto antikristo galvą. Gniaužtai nuo Oniksės gerklės atsileido ir ji pargriuvo ant žemės. Ariadnė pribėgo prie draugės ir švelniai suėmė ją per liemenį. Kruvinas Sebastiano kūnas sudribo ant grindų, o išbąlusį ir išvien juodomis akimis galva nuriedėjo į šoną. Kardanas nusviedė kardą ir pribėgo apžiūrėti Oniksės.

- Ar tau viskas gerai, Onikse? – drebančiu balsu paklausė jis.

Oniksės bandė atgauti kvapą ir silpnai linktelėjo. Kardanas suėmė rankomis jos veidą ir pabučiavo. Mergina iš karto pasijuto geriau. Lyg būtų įkvėpusi tyro oro gurkšnį. Tuomet Kardanas atsitraukė nuo Oniksės ir padėjo jai atsistoti. Pasiėmė kardą ir jie trise toliau ėjo koridoriais. Galiausiai rado užpakalines duris ir pro jas išėjo į lauką, kur viskas degė. Kardanas apkabino Oniksę per liemenį, kad ji nepasimestų, ir ėmė eiti per pievas, kurios dabar atrodė kaip tikras karo laukas. Jie ėjo ir ėjo, o Oniksė stipriai glaudėsi prie kruvino Kardano šono. Kardanas atrodė žinantis, kur eiti ir kaip iš čia ištrūkti. Oniksė nedrįso niekur pasukti galvos, nes bijo pamatyti ką nors tokio baisaus, kas amžiams išliktų jos atmintyje.

Jie priėjo karališkųjų rūmų teritorijos ribą, kur akla akimi matėsi raibuliuojanti ir dūmų pavidalu judanti magija. Ji juosė visą teritoriją ratu. Kaip suprato Oniksė, tai buvo apsauginė magija. Kardanas trumpam paleido Oniksę ir atsitūpė prie maginės substancijos. Ištiesė savo kardą ir jis kiaurai, niekeno netrukdomas perėjo per magiją. Negi Kardano ginklas taip pat buvo magiškas? Mergina apsižvalgė. Ariadnės niekur nesimatė, tik dabar ji pastebėjo, kad jiedu su Kardanu liko dviese. Ji pajuto kylant paniką.

Oniksė aiktelėjo, kai iš nugaros pajuto, kaip kažkieno stiprios rankos šiurkščiai sugriebė ją už kaklo. Kardanas kaip įkastas atsisuko ir išvydo, Marsas savo gniaužtuose supančiojo jo mylimąją ir nukreipė savo sidabrinį durklą į jos kairįjį smilkinį. Marso veidas buvo juodas nuo suodžių, žibėjo tik žalios akys, jo rūbai buvo sudraskyti, o plaukai nuo pelenų papilkėję. Kardanas nukreipė savo kardą į Marsą, bet pilnai suprato, kad yra bejėgis šitoje situacijoje.