KANKINK MANE (fantastinė meilės istorija)

XXII. NES TIK TAIP AŠ GALIU GYVUOTI

Oniksė ėmė ropoti keturiomis per sukruvintą svetainės kilimą, taip dar labiau ištepdama savo jau ir taip krauju permirkusią suknelę, tik ji buvo juoda, tad kraujas ant jos taip nesimatė. Šiaip ne taip jau būdama prie pilies durų ji atsistojo ant kojų, kurios linko per kelius, ir iš paskutiniųjų jėgų atidarė milžiniškas ir sunkias duris.

Vėsus pavasario vėjas plūdo jai į veidą. Saulė lauke nešvietė, bent dangus buvo šviesus, o oras pakankamai šiltas, jis visiškai kontrastavo su siaubu ir šoku, kuriuos dabar jautė Oniksė. Ji ėmė eiti keliu, vedančiu iš pilies kiemo ir galiausiai iš pilies teritorijos. Ji ėjo ir ėjo ir ėjo, klupinėdama, kelis kartus griūdama ant kelių, vėl kėlėsi, verkė, kūkčiojo, jos akys buvo plačiai išplėstos, nuo kraujo sukibę plaukai išsidraikę ir nejudantys vėjyje.

Ji nežinojo, kur eina, jos galvoje nebuvo jokios aiškios minties, ji tenorėjo verkti ir dingti. Tai ji dėl visko kalta. Tai dėl jos mirė Heronas. Tai dėl jos mirė Dulsinėja. Tai dėl jos kaltės Kardanas turėjo nužudyti Niomę. Tai dėl jos kaltės Kardanas kartu su Ariadne dabar kenčia neišpasakytas kančias, nes neteko kitų savo šeimos narių. Tai ji, Oniksė, yra dėl visko kalta. Dabar jai nebėra kur eiti. Jai nebėra reikalo kur nors būti. Tad ji tiesiog ėjo. Ėjo ir ėjo ir ėjo. Kuo toliau nuo tų, kuriuos mylėjo, kuo toliau nuo tų, kuriuos galėjo įskaudinti. Užteko jau tiek, kiek ji pridarė. Dėl jos kaltės daugiau niekas nebenukentės.

Mergina nežinojo, kur eina, kol nepriėjo upelio, prie kurio jos su Niome jodavo pasėdėti. Oniksė sustojo prie šalto vandens ir stebėjo jo srovę. Tuomet pasilenkė ir įmerkė savo sukruvintas rankas, vanduo buvo labai šaltas, kai kur net matėsi tempiami ledo luitai. Mergina atsisėdo ant krašto ir, nusiplovusi rankas, ir nusiavė juodus batus bei įmerkė kojas į vandenį. Nuo šalčio sudrebėjo visu kūnu. Oniksė graudžiai pravirko. Ji norėjo mirti pati. Arba visiškai pranykti. Kai jos kojos buvo švarios ir net pamėlynavusios nuo šalčio, ji pabandė atsistoti, bet žolė buvo slidi, tad mergina netyčia pasisuko koją ir, nesugebėjusi išlaikyti pusiausvyros, įkrito į upę.

Visas ledinis vanduo sukaustė jos kūną, ji bandė įkvėpti, bet visur tebuvo vanduo ir Oniksės plaučiai ėmė degti. Ji jautė, kaip stipri srovė neša ją toliau nuo tos vietos, kur ji atėjo, iš pradžių dar bandė rankomis už ko nors užsikabinti, bet srovė buvo per stipri, o vanduo per daug šaltas. Oniksė juto, kaip viskas aplink patamsėja ir suvokė, kad tuoj praras sąmonę. Ir gerai, pamanė ji. Pasidavė.

Tuomet pajuto, kaip stiprios rankos tvirtai suėmė ją per liemenį ir su didelėmis pastangomis ištraukė jos kūną iš vandens. Pajuto, kaip jos kūnas atsidūrė ant žemės ir kaip karštos Kardano lūpos pravėrė jos lūpas ir atliko dirbtinį kvėpavimą. Vanduo iš jos plaučių išsiveržė lauk ir mergina užsikosėjo. Kai pagaliau atsimerkė išvydo persigandusį Kardano veidą, šlapius jo juodus plaukus ir permirkusius rūbus – marškiniai buvo prikibę prie jo raumeningos krūtinės. Jis sunkiai alsavo ir viena ranka laikė suėmęs Oniksės galvą.

- Kardanai... – suaimanavo ji. – Tu mane išgelbėjai...

Kardanas išleido palengvėjimo atodūsį ir stipriai apkabino merginą.

- Onikse, aš maniau... Maniau, kad tave kas nors... – Jis nebaigė sakinio, tik papurtė galvą ir priglaudė savo lūpas jai prie kaktos. Oniksė vėl pasijuto saugi. Tik prisiminė kruviną ant svetainės kilimo gultinį Niomės kūną ir ją supykino.

- Aš netyčia... netyčia įkritau...

Kardanas atsitraukė ir susijaudinęs įdėmiai pažvelgė Oniksei į akis.

- Nenorėjai nusižudyti? – tyliai paklausė vyras. – Tau teko tiek tau iškęsti...

Mergina papurtė galvą.