KANKINK MANE (fantastinė meilės istorija)

V. SAPNAS IR KENTĖJIMAI

Naktį tikrai buvo šalta. Oniksė ilgai vartėsi, kol pagaliau visiškai išsekusi užmigo.

Pabudo vidurį nakties siaubingai ištroškusi, norėjo atsikelti ir pasiimti vandens, bet kojos kažkodėl jos neklausė. Buvo labai tamsu. Staiga jos miegamojo durys sunkiai atsivėrė ir pro jas įėjo tamsi figūra. Net nematydama veido Oniksė žinojo, jog tai Kardanas. Iš džiaugsmo jos širdis suspurdėjo. Kardanas priėjo arčiau ir atsisėdo ant jos lovos. Persibraukė ranka savo juodus plaukus ir skausmingai atsiduso.

- Onikse, man labai...

Mergina atsisėdo lovoje, viena jos naktinių marškinių petnešėlė nuslydo nuo peties. Ji palinko prie vyro ir suėmė delnais jo veidą. Jis visas sustingo.

- Aš myliu tave, - ištarė Oniksė.

Kardano akys buvo kupinos aistringo norėjimo.

- Tikrai?

Mergina linktelėjo ir nusišypsojo.

- Tikrai.

Kardanas ilgai žiūrėjo į jos lūpas, judviejų veidus teskyrė milimetrai. Staiga jis priglaudė savo lūpas prie jos. Oniksė neįsivaizdavo nieko nuostabesnio...

Ir tada ji pabudo.

Sunkiai nurijo seiles. Troškulys niekur neišnyko. Kambaryje buvo velniškai šalta. Tačiau net išgėrus tris puodelius vandens ją vis dar troškino.

Ji pakilo ir drebėdama apsirengė ilgarankovę pašiltintą smaragdinę suknelę be jokių įmantrybių. Nusileidusi į apačią valgomajame ji rado visas tris pilies moteris jau pusryčiaujančios. Ją išvydusios Dulsinėja su Ariadne maloniai pasisveikino, o Niomė tik linktelėjo jos pusėn.

- O kur Kardanas? - atsisėdusi prie stalo ir pradėjusi valgyti paklausė Oniksė.

Dulsinėja susižvelgė su Niome ir jos abi viena kitai sąmoksliškai nusišypsojo.

- Jis nuo pat ankstaus ryto lauke, tikrina pilies barjerus, - pasakė Ariadnė. Nutylėjo tai, jog pilies barjerus tikrinti tenka dėl to, kad čia atkeliavo pietietė priešų moteris, žmogus, bet Oniksė ir be žodžių suprato to priežastį. Šiaurėje yra daug žmonių, kurie su mielu noru ją pribaigtų.

- Jei norėsi, galėsi nueiti su juo pasisveikinti, - pasakė Niomė.

Oniksė nusprendė taip ir padaryti.

Ji rado Kardaną nutolusį nuo pilies per penkių minučių kelią prie nedidelio pušinėlio. Jis vilkėjo žieminį juodą apsiaustą, juodus lakuotus batus, mūvėjo odines pirštines. Ji priėjo jam iš nugaros ir gerą minutę stebėjo, kaip įgudusiais judesiais vyras riša pušies šakas. Jis niekaip neparodė ją pastebėjęs, tad kai prabilo, mergina iį netikėtumo krūptelėjo.

- Jei atėjai paklausti, ar pavyko jūsų naivus karaliaus nužudymo planas, gali susilaikyti. Karalius gyvas. Lyridiečiai pralaimėjo.

Oniksė išties neketino apie tai klausti, ji jau seniai buvo pamiršusi visus Herono planus ir karas dabar jai nebebuvo toks svarbus.

- Aš... čia atėjau ne dėl to. - Ji nudelbė akis į žemę. - Norėjau paklausti, kada galėsiu palaidoti Heroną. Man jau nesvarbu, kur. Aš tik noriu jį pagerbti paskutinį kartą.

Kardanas atsitiesė, bet į ją vis dar neatsisuko.

- Nėra ko laidoti. Tavo rūmai sudegė iki pamatų.

Oniksė išsižiojo. Ašaros ėmė kauptis jos akyse.

- Ką?

Kardanas keistai palenkė galvą į šoną. Bet vis dar neatsisuko.