KANKINK MANE (fantastinė meilės istorija)

VIII. KARALIAUS PAKVIETIMAS

Ryte kaip įprastai Oniksė pusryčiavo kartu su Ariadne, Dulsinėja ir Niome. Kardano nebuvo, tačiau mergina širdyje jautė, kad jis pilyje ar bent netoli jos, tad nekvaršino vampyrėms galvų vėl klausdama, kur jis. Ji žinojo, kad jei Kardanas norėtų ją matyti, pats susirastų.

O tai, kad nesusirado, reiškė, kad jos matyti nenorėjo.

Moterims ramiai pusryčiaujant – tiesa, vampyrės gurkšonojo iš savo pasakiško grožio raudonų porcelianinių taurių, tik viena Oniksė valgė tai, ką jai pagamino Niomė, nes pačiai merginai šioje srityje dar teks daug ko išmokti – ir tyliai šnekučiuojantis, įėjo Kardanas. Oniksė pirmoji į jį atsisuko ir jos veide jį išvydus nevalingai susiformavo šypsena. Tačiau vyro veidas buvo keistas – jame buvo matyti susierzinimas, sumišęs su dar kažkokia emocija, kurios mergina nesugebėjo atpažinti. Rankoje Kardanas gniaužė praplėštą baltą voką su laikšku.

Moterys valgomajame nutilo.

- Kas tai? – pastebėjusi laišką paklausė Niomė.

Kardanas reikšmingai susižvelgė su Ariadne, Dulsinėja ir Niome, o į Oniksę net nežvilgtelėjo. Merginos širdis skausmingai suplakė.

- Tai laiškas nuo karaliaus. Jis prašo mūsų, - mostelėjo ranka Oniksės pusėn, bet vis dar į ją nepažiūrėjo, - audiencijos. Liepia atvykti kuo skubiau.

Ariadnė susiraukė.

- Ar kas nors nutiko?

Kardanas papurtė galvą.

- Nežinau, laiške nieko apie tai nerašo. Beje, Dulsinėja, jis nori, kad judvi su Niome taip pat vyktumėte kartu.

Dulsinėja piktai primerkė akis.

- Ką?

Vyras padavė jai laišką.

- Štai, gali pati paskaityti.

Dulsinėja vampyrišku greičiu permetė akimis laišką ir pasišlykštėjusi numetė laišką ant stalo.

- Aš galiu vykti kartu, bet Niomė liks čia! – piktai pasakė ji.

Niomė tuo tarpu taip pat atrodė supykusi.

- Tu tikiesi, kad liksiu čia, kol tu būsi ten? Ar tu visai buka?

Dulsinėja piktai žvilgsniu nudiegė savo sielos draugę.

- Ten pavojinga, jokiu būdu neleisiu tau...

- Man nerūpi, leisi ar neleisi! Pati sakai, kad pavojinga, ir tikiesi, kad aš sėdėsiu kaip avytė šioje pilyje ir lauksiu grįžtant savo riterės?

Dulsinėjos akys skausmingai sužibėjo.

- O kas, jei nutiks kas nors blogo? – sušnabždėjo ji beveik negirdimai.

- Nieko blogo nenutiks, - kietai nukirto Kardanas. – Jei visi sakysim tai, ką reikia, ir darysim, ką reikia, nieko nenutiks.

Oniksė sėdėjo šokiruota. Jos pilkos akys buvo didelės ir žibėjo.

- Ar tai dėl manęs?

Visos trys pilies vampyrės ėmė ją raminti.

- Žinoma, ne, mieloji...

- Tikrai ne dėl tavęs...

- Karalius tavimi neturi priežasties domėtis...

Bet mergina žiūrėjo į savo sielos draugą. Kardano akys susitiko su jo ir jo žvilgsnis šiek tiek sušvelnėjo.

- Nesijaudink. Tai ne dėl tavęs. – Ir po akimirkos, - Viskas bus gerai.

Jie išvyko dviem skirtingomis karietomis, pirmąja – Niomė su Dulsinėja, antrąja – Kardanas ir Oniksė. Ariadnė pasiliko ir prižadėjo, kad apšildys pilį net tuomet, kai ryte labia tingėsis. Kelias iki karaliaus rūmų turėjo būti trumpas – kiek mažiau nei valandos.

Karietoje Kardanas su Onikse sėdėjo per toli vienas nuo kito. Jie žvelgė į priešingus langus, o mergina bandė atsispirti pagundai nepasislinkti prie jo arčiau.

- Nenoriu, kad kalbėtum apie savo politines pažiūras su niekuo, visiškai niekuo, supratai?

Griežtas vyro balso tonas ir dar griežtesnis žvilgsnis privertė ją krūptelėti. Ji lėtai linktelėjo.

- Geriau būtų, kad iš viso su niekuo nešnekėtum, nebent į tave tiesiogiai kreipsis. Jei taip nutiks, sakyk, kad politika nesidomi, o palaikai tai, ką ir aš. Jei paklaus, o ką gi palaiko Kardanas, tu nusišypsai ir sakai, kad nežinai, bet tau nerūpi, aišku?

Oniksė linktelėjo.

- Taip, aišku.

- Ir jei kas nors tavęs klausia kažko apie Heroną – bet ko – tu sakai, kad nieko negali atsakyti, nes apie jį nebegalvoji ir tau jis visai nerūpi, kad nežinai, kas nutiko kitiems tavo draugams ir kad jie taip neberūpi, aišku? Man nesvarbu, kad išties tu taip nemanai, bet sakysi...

Oniksė jį pertraukė.

- Taip, taip, aš supratau. Darysiu, kaip liepsi. Kalbėsiu tik kai manęs ko nors paklaus, nieko apie pietus ir nieko apie Heroną.

Kardano žandikaulis įsitempė.

- Svarbu, kad taip darytum. Jei pasakysi kažką netaktiško, nukentės mano šeima.

Mano šeima. Oniksė suprato, kad jis turi omeny Ariadnę, Niomę ir Dulsinėją. Bet ne ją, Oniksę. Širdis smilktelėjo iš skausmo.

- Suprantu. Niekad nedaryčiau to, kas joms atneštų bėdų.

Kardanas į ją žiūrėjo gerą minutę, bet jo veidas kaip visada buvo neįskaitomas. Tada vėl nusisuko į langą ir daugiau į ją nebepažvelgė. Jie važiavo tylėdami, o Oniksė svarstė, kodėl karalius pakvietė ne vien Kardaną, bet ir Oniksę. Nors ji Kardanu pasitikėjo labiau nei pačia savimi, vis dėl to nemanė, kad ji čia niekuo dėta.

Vis dėlto sužinoti karaliaus kėslus atrodė ne tik pavojinga, bet ir labai baisu. Mergina nejučia sudrebėjo.