KANKINK MANE (fantastinė meilės istorija)

X. ANTIKRISTAS IR JUODOJI MAGIJA

Miegamasis kambarys - o, gal veikiau reikėtų sakyti, miegamieji apartamentai - kurį jiems paskyrė karalius, buvo labai didelis. Įėjus pro pirmas duris buvo koridorius su nuostabia kabykla, veidrodžiu ir kriaukle, įėjus pro antras duris - milžiniška lova su baldakimu rusvais patalais. Miegamojo šone buvo durys į vonią ir tualetą, o pats miegamasis buvo erdvus, šviesus ir labai prabangus. Tikri karališki apartamentai.

- Judviejų miegamasis yra pats nuostabiausias, ir tai sakau aš, - taip kalbėjo tą vakarą jiems parodyti kambarį juos vedantis princas Marsas, kuris, pasibaigus vakarienei, pirmasis pasišovė tai padaryti, taip priversdamas savo seserį Venerą susiraukti; vis dėlto, ji palinkėjo Oniksei labos nakties ir švelniai nusišypsojo.

Atvedęs juos į kambarį ir išvydęs Oniksės nuostabą Marsas nusijuokė.

- Na, šis kambarys buvo sukurtas laukiniam karališkam seksui, - Marsas padavė Kardanui ranką ir draugiškai ją paspaudė, o Oniksei šelmiškai mirktelėjo; mergina karštai nuraudo ir nuleido akis į žemę. - Pasilinksminkit.

- Ačiū, prince Marsai, - padėkojo Oniksė. Tačiau kai Marsas ir jai norėjo paduoti ranką, jam kelią pastojo Kardanas.

- Tikrai, ačiū, - šaltai ištarė jis. Marsas, rodos, iš baimės atšlijo. Tada vėl nežymiai šyptelėjo.

- Geros jums viešnagės.

Ir nuėjo.

Kardanas ir Oniksė įėjo į miegamąjį, Kardanas priėjo prie krėslo priešais langą ir atsisegė savo kardą bei padėjo jį į krėslą. Tuo tarpu Oniksė abstulbinta žvalgėsi, bet taip pat pasijuto labai pavargusi ir ėmė ruoštis miegui.

Kai įsitaisė minkštuose pataluose, pamatė, kad Kardanas sėdi krėsle nuo jos nusisukęs ir nė neketina lipti į lovą.

- Ar tu... neateisi? - nedrąsiai paklausė Oniksė.

Kardanas atsisuko į ją. Jo veidas buvo abejingas. Oniksei dėl to suskaudo krūtinę.

- Ne. Jei norėsiu miego, atsigulsiu ant žemės. O kol kas... stebėsiu.

Mergina nesuprato, ką jos sielos draugas ketina stebėti, bet nusprendė geriau neklausti. Ji paskutinį kartą metė jam ilgesingą žvilgsnį, atsigulė ir, kai Kardanas užgesino šviesą, užsimerkė. Bet jai niekaip nepavyko užmigti. Mergina vis vartėsi ir vartėsi, bet jos mintys galvoje niekaip netilo. Galiausiai atsisėdo lovoje.

Išgirdo sukrutant Kardaną, bet matė tik jo juodą siluetą.

- Ar kas nors negerai? - labai tyliai paklausė vyras. Jo  balsas atrodė nuoširdžiai susirūpinęs. - Tau ką nors skauda?

Oniksė papurtė galvą, bet suprato, kad jis jos nemato. O gal ir mato. Bet Oniksė norėjo jam kalbėti.

- Ne... aš tik... negaliu užmigti. Šiek tiek nerimauju ir... bijau.

- Tau nėra ko bijoti. Tau nieko nenutiks. Miegok, - švelniai sakė Kardanas.

Oniksė prikando lūpą.

- Manau, kad... man būtų lengviau miegoti, jei tu ateitum į lovą. Kai miegu viena ir tavęs nejaučiu, atrodo... kad tavęs iš viso nėra kambaryje. O kai mes čia, aš... - ji užsikirto.

Kardanas kurį laiką nieko nesakė. Tada Oniksė išgirdo, kaip jis sunkiai atsiduso ir ėmė sagstytis marškinių sagas bei segtis diržo sagtį. Jos širdis iš džiaugsmo suspurdėjo, kai ji pajuto Kardano kūną kitoje lovos pusėje, visai šalia. Mergina atsispyrė pagundai ištiesti ranką ir paliesti, net jei tai tebūtų jo pagalvės kraštas. Ji atsuko veidą, kur, žinojo, yra jis, ir užsimerkė.