KANKINK MANE (fantastinė meilės istorija)

VI. SCILĖ

Kitą rytą Oniksė pabudo nuo šalčio ir su skaudama širdimi. Skausmas buvo toks neįprastas, kad ji niekaip negalėjo suprasti, kas jį sukėlė.

Per puryčius ji vėl paklausė to paties klausimo, "Kur Kardanas?", bet šįkart jai niekas nepasakė, kur jį surasti.

- Jis išvyko vidury nakties. Maniau, kad žinai, - paprastai atsakė Ariadnė.

Oniksė neteko apetito.

- Ne... O kur jis išvyko?

Ariadnė gūžtelėjo pečiais.

- Nežinau, jis mums nesakė. Tikriausiai nieko svarbaus ir greitai grįš. - Ji švelniai nusišypsojo. - Nesijaudink, jam tai jau tikrai nieko neatsitiks.

Tačiau mergina negalėjo nesijaudinti. Dėl tuštumos širdyje žinojo, kad Kardinas labai toli. Per toli. Po pusryčių ji atsisėdo svetainėje prie lango su knyga ir ilgesingai žvelgė į lauką, tarsi tikėdamasi, kad bet kurią akimirką pamatys figūrą su apsiaustu ir vešliais juodais plaukais. Ėjo valandos, bet pilies kiemas liko tuščias. Tačiau jis vis tiek atrodė įdomesnis už knygą.

Oniksė negalėjo susikaupti skaitymui, o kai prie jos priėjo Dulsinėja, net apsidžiaugė, kad galės prablaškyti niūrias mintis.

- Žinau, kaip tau sunku, - sakė Dulsinėja, uždėdama ranką jai ant peties. - Tavo sielos draugą nužudė, tavo namus sunaikino, buvai priversta... susijungti su priešu ir gyventi tarp priešų...

Oniksė pažiūrėjo į Dulsinėją didelėmis akimis.

- Aš nemanau, kad jūs mano priešės...

Gražioji moteris jai švelniai nusišypsojo.

- Jau nebe? Labai gerai. Bet aš vis tiek suprantu, jog tai, ką tau teko patirti per pastarąją savaitę buvo siaubinga.

Oniksė užmerkė akis ir vienui viena ašara nutekėjo jos skruostu. Kaip tik tada į svetainę įėjo Niomė.

- Padariau arbatos, - pranešė ji. - Norėsit?

Dulsinėja pažvelgė į Niomę su tokia meile, su kokia į Oniksę žiūrėdavo Heronas. Ji pasiilgo tokio žvilgsnio. Bet labiau už viską pasiilgo Kardano. Net pikto.

- Žinoma. Oniksei taip pat reikėtų kažko raminančio.

Niomė globėjiškai linktelėjo, išėjo, ir greitai sugrįžo su keturiais arbatos puodeliais. Atsisėdo į krėslą priešais langą, kad būtų arčiau Dulsinėjos. Tada prie jų prisijungė ir Ariadnė. Tarsi Oniksė būtų visas moteris sukvietusi į vieną vietą. Mergina nusišypsojo. Ji niekada neturėjo draugių, tik tarnaites, tad neįsivaizdavo, koks tai jausmas, kai kas nors, kas nėra tavo sielos dalis, rūpinasi tavimi ne dėl to, kad privalo, bet todėl, kad nori. Jausmas buvo nuostabus ir nepakartojamos net tokioje liūdnoje emocinėje padėtyje, kurioje dabar buvo mergina. Ji net sugebėjo ignoruoti širdyje Kardano paliktą turštumą.

O tokios skanios arbatos ji dar nebuvo ragavusi. Visas jos kūnas sušilo.

- Taigi, Onikse... - prabilo Ariadnė. - Laikas tave geriau pažinti. Apie mus tu jau žinai viską, o mes apie tave - beveik nieko.

Oniksė sumirksėjo.

- O ką norite sužinoti?

Ariadnė jai nusišypsojo.

- Na, pavyzdžiui, koks pietietės žmonių moters gyvenimas pietuose? Turbūt gyvenai apsupta tarnų?

Oniksė šiek tiek pravėrė burną.

- Taip...

- Tikriausiai ir gimei pietuose? - paklausė Niomė.

- Taip...