I see you

33.

Kai tik ji įžengė į vidų ir uždarė duris už savęs, aš iškart pajutau, jog kažkas mane stebi. Užmerkiau akis ir leidau pojūčiams mane užvaldyti, o tuomet lėtai jas atmerkdamas, aš tyrinėjau visą kiemą, kol akys nukrypo į Ivės sapnų šaltinį. Dvasia, kuri dabar stovėjo priešais mane, buvo pažįstama. Aš mačiau šią dvasią jau anksčiau. Pašaipus šaltas žvilgesys jo akyse spoksojo atgal į mane, jis išsitraukė ne vieną, o dvi cigaretes iškart ir įsidėjo jas į burną.

- Ko tu nori iš Ivės? - sušukau, vis dar neatitraukdamas nuo jo žvilgsnio. Dvasios valdovas gal ir galėjo sugebėti manipuliuoti žmonėmis ir jų gyvenimais, tačiau jis neturėjo galios prieš mane. Aš laikiau visus raktus savo rankose. Be manęs mirusiųjų Luidu dvasios valdovas būtų niekas. Ir aš tai puikiai žinojau.

- Ta mergaitė priklauso man, - tarė arogantiška dvasia visą dėmesį sutelkdamas į mane. Mačiau atsargumą jo juodose akyse. Jis žinojo, kad prieš jį turėjau daugiau galios, nei jis prieš mane.

  - Ne. Ji tau nepriklauso.

Dvasios valdovas pajudėjo link manęs.

- Ta mergaitė yra pažymėta kaip restitucija. Jos mama prieš daugelį metų sudarė sandorį su manimi. Ji žino kas jos laukia jei nebus įvykdyta sutartis.

- Ką? Apie ką čia kalbi? - iš visų jėgų stengiausi sutelkti dėmesį tik į priešais stovintį dvasios valdovą ir nežvilgtelėti atgal, jog patikrinčiau, ar Ivė stebi mus pro savo namų langą.

- Ivė Grei yra tik mano. Palik ją ramybėje. Niekada anksčiau manęs nesutikai, bet galiu tave patikinti, kad Luidu dvasios lordas man nekelia grėsmės. Ir tu tai žinai.

Neapykanta dvasios valdovo veide buvo akivaizdi. Jis grėsmingai tarstelėjo: bet sutartis jau yra sudaryta.

- Ne, su Ive nėra. Kad ir kokį sandorį turėjai su jos motina, tai yra tik su ja. Ivė neturėjo nieko bendro su tuo.

- Tu niekada jos nebūtum pažinojęs, jei nebūčiau jos išgydęs prieš daugybę metų. Būtum atkelevęs ir paėmęs iš vargšo vaiko sielą. Ir ji tau nė kiek nebūtų rūpėjusi. Jūs visada taip darote stebite, kol kiti kankinasi iš skausmo ir agonijos, kol padarote, tai kas jums pavesta. Tai aš, kuris ją išgelbėjau. Ji gyva tik dėl manęs. Ji skirta man. Aš ją išgelbėjau savo sūnui. Jis stebėjo ją ištisus  metus. Laukė jos ir dabar jis nori jos sau.

Sunkiai besivaldydamas iš pykčio, aš vos suvaldžiau savo poreikį sukelti sunaikinimą. Jei bandyčiau sunaikinti Luidu dvasios valdovą Ivės kieme, tai atvertų tikrus vartus į pragarą. Bet aš to daryti tikrai neketinau. Tik ne čia. Čia jos namai, jos saugus prieglobstis. Tai turi būti saugi vieta jai. Ne košmarų vieta.

- Palikite ją ramybėje arba susitarkite su manimi.

  - Nėra ko tartis, viskas jau nuspręsta ir padaryta. Ji turi pasirinkti, kurioje pusėje šį kartą nori pasilikti. Perduok tai jai, ar supratai? - sušnypštė jis.

  - Puiku! Leisk jai pasirinkti, - riaumojau aš.

  Tada jo nebeliko, aš stovėjau vienas.

  Ką vardan visų dievybių padarė Ivės motina?

Ivė

- Taigi mylimasis berniukas yra gastrolėse, - tarė mano vaikystės draugas Vilas, padėdamas savo padėklą ant stalo priešais mane. Žvelgiau į savo padėklą su maistu, aš pasiėmiau tik bandelę, nes tai buvo vienintelis dalykas ant dėklo, kurį aš iš tikrųjų galėjau valgyti. Gniauždama ją rankoje žvilgtelėjau į jį.

- Taip, - tai buvo vienintelis mano atsakymas prieš atsikandant karamelinės bandelės gabalėlį.

- Nekalbėk apie tai. Ji visa prislėgta, - peikė Vanesa, pliaukštelėdama jam per ranką.

Vilas toliau stebėjo mane, kas šiek tiek jaudino.

  - Ką? - paklausiau sutikusi jo žvilgsnį.

  Jis gūžtelėjo pečiais: nieko, aš tik apie kažką galvojau ir ketinau tavęs apie tai paklausti ir gerai .. Aš pamiršau.

 Jis papurtė galvą, tarsi norėdamas ją išvalyti, ir griebė savo butelį vandens.

Lukas. Jis galvojo apie Luką. Greitai Lukas išblėso iš visų atminties. Žinoma, išskyrus mano. Kodėl taip buvo?

- Vilai, ar prisimeni namelį medyje, kurį pastatei ir į kurį neįleidai mergaičių?

Vilas pakėlė žvilgsnį nuo maisto ir išsišiepė man: taip ir tu buvai tokia beprotiškai išprotėjusi dėl to. Manau, kad pakabinau tą ženklą, tik dėl to, kad tik tave supykdyčiau.

Tuo net neabejojau. Vilas gyveno, kad mane erzintų. Kai buvome maži turėjome didžiulį berniukų ir mergaičių mūšį. Vanesa tuo metu mielai žaidė su savo „Bratz“ lėlėmis, kurios jai davė daugiau džiaugsmo. Vanesa privertė mane atrodyti blogai. Lėlės privertė berniukus manyti, kad mes silpnos, o aš - ne tokia silpna.

- Ar prisimeni medį mano kieme, į kurį užlipai ir pasakei, kad aš negaliu to padaryti?

Vilas minutę suraukė kaktą, o tada jo veide prasiveržė šypsena: taip, o tu vieną dieną pati užlipai ir nukritai, bet kažkoks vaikas tau padėjo ar panašiai. Nežinau. Aš netikėjau tavo istorija tada ir netikiu dabar. Tai buvo šiek tiek žinai nerealu, - jis toliau kalbėjo apie tai, kaip greitai jis gali lipti į tą medį ir savo akivaizdų meistriškumą ten, kur jis buvo geriausias, bet aš tuo metu galvojau apie kitus dalykus.

Berniukas buvo tikras. Tas sapnas buvo prisiminimas. Kodėl buvau pamiršusi tai?

 - Tu tai valgysi? - Vilo klausimas įsiplieskė mano mintyse ir aš stumtelėjau savo dėklą link jo. Nebuvau tikra, ką jis turėjo omenyje, tačiau visas mano lėkštėje esantis maistas manęs neviliojo.

  - Prašom.

- Miela. Ačiū, - jis sugriebė dėklą ir patraukė priešais save.

- Taigi, Ive, kada mes ketiname eiti į dvigubą pasimatimą su tavimi ir Džeiku?- įsikišo Vanesa.

- Hm ... aš nežinau. Aš nežinojau, kad tu nori.

Vanesa pakraipė galvą į vieną pusę ir pažvelgė man nepatikliai: žinoma, mes norime. Tu buvai ta, kuri nuo to išsisukinėjo visą laiką. 

Ne. Tiesa buvo ta, kad Vilas susidraugavo su Luku. Ir jis nebuvo labai patenkintas dėl mano romano su Džeiku. Jis jautėsi taip, lyg aš apgaudinėčiau Luką, nors aš jiems abiems daug kartų papasakojau visą istoriją kaip viskas buvo ir, kad Lukas su manimi išsiskyrė, ne atvirkščiai. Nukreipiau žvilgsnį į Vilą, kuris mielai valgė maistą, kurį jam daviau, norėjau pažiūrėti, kaip jis dabar dėl to reaguoja, bet jo veidas nieko neišdavė. Ar jie tikrai visiškai pamiršo Luką?

- Na, tuo atveju leisk man pasikalbėti su juo kai jis grįš. Jo trumpam nebus, bet kai jis pasirodys, tada tikrai tai aptarsime.

Vilas išsišiepė ir paėmė vandens šlakelį. Nukreipiau dėmesį į stalą šalia mūsų, kur Lukas paprastai sėdėjo kaip karalius. Atrodė, kad niekam nerūpi jo nebuvimas. Net ne Kendrai, metų metus buvusiai jo merginai, kol šią vasarą su ja galiausiai nutraukė visus reikalus. Ar jie iš tikrųjų kada nors buvo pora, ar jis tiesiog žaidė su ja?

Kendra atmetė galvą ir juokėsi iš kažko, ką pasakė vienas iš berniukų, o aš susierzinusi stebėjau, kaip ji atvirai su jais flirtuoja. Laimei, ji pamiršo viską apie Džeiką, kai jis pirmą kartą išvyko. Man neteko susidurti su jos flirtu su juo grįžus. Tai buvo beveik taip, lyg jis jai net neegzistuotų. Bet tada jos akys netikėtai patraukė tiesiai į manąsias, o žinių mirgėjimas mane pribloškė, kol ji lyg niekur nieko žvilgtelėjo pro mane ir sušuko kitos prie stalo prisiartinusios linksmuolės vardą. Visi jie elgėsi taip, lyg nieko nebūtų nutikę. Niekas nebesijaudino dėl savo žvaigždžių gynėjo.

  - Man reikia ir vėl pasitepti lūpų dažais. Eini su manimi? - atsistojusi paklausė Vanesa.

  Aš linktelėjau ir atsistojau sekti paskui ją iš valgyklos.

  - Ei, Vanesa, kodėl Vilas dabar tiek nebesijaudina dėl Luko?- suklusau laukdama, kol pamatysiu, kaip ji atsakys.

  Vanesa žvilgtelėjo per petį: kas?