I see you

25.

- Ive, - gydytoja Dženisė įžengė į didįjį kambarį, kur aš sėdėjau žaisdama „Monopolį“ kartu su Gabe, kuri vis apgaudinėjo mane ir Roberta, kuri vis žvilgčiojo į Gabę, kad ši nesąžiningai žaidė.

- Taip ponia? - aš paklausiau. Ji nusišypsojo merginoms ir man. Ronkose ji laikė kažkokį popierių.

- Atėjo laikas tavo vertinimui. Prašau eiti su manimi, - aš atsistojau ir patraukiau prie gydytojos.

- Ak, šūdas, aš taip džiaugiausi tavimi, ir tavo draugija brangute, o dabar tau bus pasakyta, kad tu pasveikai ir išsiųs tave namo, - Gabė tarė neviltingai ir mirktelėjo man. Paskutines kelias dienas ji ėmė mane vadinti brangute. Tai šiek tiek erzino, tačiau nemaniau, jog verta tai per daug sureikšminti. Prisiverčiau šypsotis ir sekiau paskui gydytoją. Aš dar nebuvau pasirengusi išvykti.

Tiesa ta, kad Džeikas ateidavo pas mane naktimis ir bijojau, kad kai būsiu namuose, jis vėl mane paliks. Man skaudėjo krūtinę, primenant sau, kad ji vis dar buvo tuščia. Gydytoja Dženisė atidarė savo kabineto duris ir laikė jas man įeinant.

- Turėsi nepaisyti netvarkos ant mano stalo. Šią savaitę dirbau su pacientų išrašais ir šiek tiek, apsiverčiau visais tais popieriais, - ji atsiprašydama man nusišypsojo ir atsistojo už savo stalo. - Prašau atsisėsti, - pasakė ji, rodydama į šalia manęs stovinčią juodą odinę kėdę. Atsisėdau, kai daktarė Dženisė ištraukė žalią papkę su dokumentais iš stalčiaus.

- Atrodo, Ive, kad tu esi pats psichiškai sveikiausias pacientas, kurį turėjome per visą šį laiką. Tu esi užjaučianti ir susidraugaujanti net su kai kuriais sunkesniais mūsų atvejais, o tai tik sustiprina diagnozę, kad nesi psichiškai nesveika. Draugauti su tokia, kaip Gabė Vain, nėra lengva, o Džesika yra vienintelė jos draugė, nes ji kenčia nuo propolinės baimės ir savęs išsaugojimo. Slaugytojų vertinimai sako, kad esi maloni ir supratinga. Tu reaguoji taip, kaip supranti, kai tave supa psichikos ligomis sergantys žmonės ir esi kantri jiems. Tai daro tave ne tik labai malonia paciente, bet ir labai stabiliu žmogumi, - gydytoja Dženisė atsisėdo prie savo stalo, nusiemė savo akinius ir atsargiai juos padėjo šalia. - Pagrindinis faktas yra: tu čia nebeprivalai būti, - linktelėjau, žinodama, kad nėra prasmės ginčytis su gydytoja, kad esu psichinis atvejis ir man reikia dar čia pasilikti. Gydytoja Dženisė žvilgtelėjo atgal į priešais esančią papkę. - Atidžiai peržiūrėjau rekomendaciją, atsiųstą iš kitų gydytojų, kai tau buvo paskirta čia apsistoti, kad padėtų išmokti kovoti su patirtomis traumomis. Paprastai nesutinku taip griežtai su kitų gydytojų pastebėjimais, tačiau šį kartą buvai labai neteisingai diagnozuota. Dabar mane domina tik vienas vienintelis klausimas, kodėl...Ive Grei, kodėl tavo motina iš tiesų tave čia atvežė? Kokia tikroji priežastis? - nurijau viduje tvyrančią baimę pagalvojusi, kad šiandien mane išsiųs namo, ir šiąnakt nebegirdėsiu Džeiko. Man reikėjo priežasties likti. Spoksojau atgal į daktarę Dženisę ir galvojau, ar galėčiau būti sąžininga su ja ir ar tiesa mane čia išlaikytų. Jei pasakyčiau, kad mačiau mirusius žmones, ar ji pakeistų savo nuomonę? Aš pradėjau kalbėti ir man sugrįžo mano ašaromis pripildytų akių vaizdas, kai ji vakar atėjo manęs  aplankyti. Ji ilgėjosi manęs ir jaudinosi dėl manęs. Aš ją įskaudinau, tiksliau - liga, kurią ji manė man turint. Jei prisipažinčiau mačiusi sielas, jie tikrai mane pažymėtų sarašuose, kaip visišką beprotę. Man būtų diagnozuota visiškai nauja problema, o mano mama būtų sunerimusi. Aš tiesiog norėjau sulaukti dar vienos nakties. Dar vienos galimybės išgirsti Džeiką ir šįkart aš iš visų jėgų kovočiau su sunkiu miegu, kuris man taip ir neleido jo pamatyti. Rasčiau būdą, kaip su juo pasikalbėti. Tikrai rasčiau.

- Tiesa ta, kad automobilio avarija mane labai sukretė, tai vienintelė priežastis dėl kurios aš čia patekau. Sutikau čia atvykti, kad mama pasijustų geriau. Aš gąsdinau ją tuo, kokia tapau po to įvykio. Mano viešnagė čia, atvėrė man akis ir visada ją branginsiu. Merginos čia yra tokios pat kaip aš, bet jos turi psichinių ligų, dėl kurių sunku gyventi įprastą gyvenimą. Bet jos vis dar žmonės. Jos vis dar jaučia jausmus ir nori būti priimtos. Man patiko jas visas pažinti. Jūs teisi, aš nesergu jokiomis psichinėmis ligomis, kurias turi kiti pacientai, bet buvimas šalia jų padėjo išmokti priimti tai, ką mačiau.

Gydytoja Dženisė nusišypsojo. - Na, tai ir toliau patvirtina mano diagnozę. Tu esi visiškai sveika ir labai subrendusi savo amžiuje. Ar norėtum paskambinti mamai ir pasakyti, kad gali laisvai važiuoti namo?

Tai buvo mano akimirka paprašyti dar vienos nakties. Man reikėjo atsisveikinti. Šį vakarą man reikėjo atverti akis, bet kokia kaina ir pamatyti jį. Negalėjau išvykti, kol jo nepamačiau.

- Gydytoja Dženise, ar būtų didelė problema, jei likčiau dar vieną naktį ir išvykčiau tik rytoj ryte? Norėčiau pavakarieniauti su savo naujais draugais ir tinkamai atsisveikinti su visais.

Gydytoja Dženisė davė man lėtą, patenkintą šypseną ir linktelėjo. - Manau, kad tai būtų tobula, - žvilgtelėjau į telefoną ant jos stalo. - Ar galiu paskui paskambinti mamai ir pranešti, kad aš galėsiu ryte iš čia išeiti? - svarsčiau, kaip žinia, kad galėsiu paryčiais grįžti namo, grąžins jai šypseną.

Žinojimas, kad jai nuo to palengvės, mano skausmą palengvino, tačiau nepakankamai.
***
Nusinešiau maisto padėklą ir atsisėdau priešais Gabę ir Džesiką. Gabė pakreipė galvą iš vienos pusės į kitą, kaip tai darydavo įprastai, kai apie ką nors galvodavo, ir kelis kartus prikišo liežuvio galiuką prie dantų. - Tu išvyksi, ar ne, brangute? - aš jai nusišypsojau ir linktelėjau. Ji dramatiškai atsiduso. - Tai tik skaičiavimai, kuriais jie besiremdami išsiųs tave namo, nes tu neturi psichinių sutrikimų. Aš turiu omenyje, kad tu ištiesų nerėki naktimis. Bet, žinoma, tada jis tau dainuoja. Tai palieka man didelį  įspūdį. Jis visus gąsdina, kas tik jį sutinka. Galbūt nesi jau tokia pažeidžiama, tačiau tai, kad jo nebijai, padaro tave žmogumi, kurio tikrai nenoriu pykdyti.

Sustingau klausydamasi jos žodžių. Ji žinojo, kad Džeikas ateidavo pas mane naktį ir man dainuodavo. Iš kur ji sužinojo? Ar ji jį matė? Ar ji matė sielas? Ar tai buvo mano problema? Ar aš buvau šizofrenikė? Ji išleido beprotišką juoką ir mirktelėjo man.

- Ką tu čia kalbi? Ar šiandien gėriai savo vaistus, Gabe, nes tu kalbi nesuprantamus dalykus, - pasakė Džesika, susiraukusi. Gabė nenuleido nuo manęs akių. Ji mėgavosi sąmyšiu, kuris, mano manymu, buvo akivaizdus mano veide.

- Jį gali pamatyti tik tie, dėl kurių jis atvyksta, brangute. Juk tu tai žinai ar ne? Jį gali pamatyti, tik tie kurių laikas arti. Aš žinau, kodėl jis čia, - ji pakreipė galvą į viena į kitą pusę ir įdėmiai spoksojo į mane. - Bet jis man nedainuoja. Ne, jis man nedainuoja.

Džesika garsiai atsiduso ir žvilgtelėjo į Gabę. - Jei neužsičiaupsi kalbėdama kaip psichopatė, aš čia pakviesiu slaugę Karen, kad ji tau suleistų raminamūjų, - sumurmėjo mergina.

- Kas jis? - tyliai paklausiau Gabės, bijodama, kad ji tikrai žino.

Liūdna šypsena palietė raudonas jos lūpas ir ji papurtė galvą.

- Taigi, tu dar nežinai. Jis vis dar neateina dėl tavęs. Tai labai keista. Tu matai jį, jis yra su tavimi taip dažnai, bet jis dar tavęs nepasiemė. Tik jis vienintelis gali tau tai pasakyti, - Gabė atsistojo palikdama ant stalo nepaliestą maistą ir nuėjo.

Džesika spoksojo į mane ir liūdnai papurtė galvą. - Ji vėl slepia tabletes po liežuviu ir išspjauna jas tualete. Aš turėsiu ką nors dėl to daryti, kol ji netapo dar beprotiškesnė. Spėju, jei ji per ilgai praleis be savo vaistų, ji galės padaryti kažką lemtingo, - Džesika atsikąndo mėsos pyrago, atsistojo ir nuėjo pas slaugytoją Ašlin.

Šiąnakt, kaip niekad buvau pasiryžusi jo dar kartą paklausti, bet baimė, kad tai jį atstums, mane gąsdino labiau nei mano išprotėjusios draugės žodžiai.