I see you

29.

Mama išsiuntė Luką į mokyklą be manęs ir paaiškino, kad pasirodysiu vėliau. Lukas buvo vienas iš dalykų, su kuriuo nenorėjau susidurti tą akimirką. Jei turėjau gyventi šia egzistencija, negalėjau toliau juo naudotis. Aš niekada jo nemylėsiu taip, kaip jis nusipelnė. Jis buvo mano draugas ir paguodos šaltinis. Bet tik tiek. Ilgiau likti Luko mergina man atrodė neteisinga jo atžvilgiu, tai buvo lyg išdavystė, nes niekada nepriklausyčiau niekam kitam, išskyrus Džeiką. Aš negalėjau taip ilgiau gyventi.

Man reikėjo nutraukti visas stygas, kurios draskė mano ir taip pažeistą sielą. Todėl visą laiką būdama namuose, dėliojau žodžius, kuriuos ketinau pasakysiu Lukui, vos tik nuvykusi į mokyklą.

Mokykloje pasirodžiau, tik per pietus. Koridoriai buvo pilni mokinių. Laikiau savo knygas prie krūtinės ir gniaužiau rausvą pateisinimo lapelį, kurį gavau iš mamos. Aš galiu tai padaryti. Galvoje vis kartojau priminimą. Netikėtai Vanesa išėjo iš žmonių minios, spindėdama, kai mane pamatė.

- Ive! Valio, tu atėjai! Pasiilgau tavęs kaip beprotė. Dabar pietūs nebus tokie nuobodūs ir, o mano I! Spėk? - aš buvau šiek tiek atsilikusi nuo jos skubotų žodžių, todėl prireikė šiek tiek laiko, kol supratau, kad ji nori, kad aš reaguočiau į juos.

- Spėti ką? - aš net negalėjau prisiversti šypsotis.

Ji vis dar švytėjo į mane žvelgdama, - Džeikas Veilandas yra čia. Mūsų mokykloje. Jis čia mokysis. Ar gali tuo patikėti? Aš turiu omenyje, aš žinau, kad jis prieš tai lankė vidurinę mokyklą Breze, Alabamos valstijoje, iki praėjusių metų, kol jo grupė išpopulerėjo hitais ir pradėjo groti visoje JAV, o ne tik Pietryčiuose. Bet vis tiek negaliu tuo patikėti.

Aš stovėjau sustingusi, kai jos žodžiai skambėjo mano galvoje. Džeikas buvo čia? Kaip? Rokerio, apie kurį ji kalbėjo, nebėra.

Netikėjimu apipinta panika sutraukė man krūtinę, ir aš turėjau giliai įkvėpti.

- Kur? - man pavyko paklausti, nes žinojau, kad negaliu užmaskuoti beviltiškos veido išraiškos. Vanesa išsišiepė ir linktelėjo link Luko.

- Ive, nusiramink, tu visa išblyškusi, nemaniau, kad esi jo gerbėja. Slėpk šį pamišėlės veidą, ateina tavo vaikinas.

Vos žvilgtelėjau į jį ir siekiau jos rankos. - Pasakyk man, kur jis yra. Prašau dabar, - jos akys išsiplėtė, kai staiga praradau savikontrolę, - jos žvilgsnis bylojo, kad ji manė, kad aš vėl elgiausi, kaip beprotė.

- Uh, hm, gerai čia kažkur, - tarė ji susirūpinusiu tonu ir žvilgtelėjo į Luką, prisivertusi apsimestinai šypsotis.

- Ar žinojai, kad Ivė yra didelė „Black“ gerbėja? - Lukas žvilgtelėjo į mane, bet šiuo metu neturėjau laiko su juo susidurti. Man reikėjo susirasti Džeiką.

- Aš turiu eiti. Pasimatysime vėliau, - pasakiau paaiškindama ir pradėjau bėgti pro minią. Aš kovojau su noru garsiai pašaukti jį vardu.

- Kaip matau, vis dar elgiesi, kaip pamišelė, - lengvas Džeiko balsas erzinančiai kalbėjo mano ausyje, ir aš iškart apsisukau. Jis, žinoma, nešnibždėjo nei į ausį, nei kur nors šalia manęs.

- Kur tu esi? - tyliai sušnabždėjau. Išgirdau kikenimą ir žvilgtelėjau už savęs, kad pamatyčiau besibučiuojančią gotų porą.

- Tavo spintelė, - tarė jis paprastai. Pasisukau atgal ir patraukiau sausakimšu koridoriumi į priekį. Jis laukė manęs toje vietoje, kur jį pastebėjau pirmą kartą. Vos tik jį išvydau, mano žingsniai pagreitėjo. Aš beveik bėgau.

Jis ten stovėjo, kaip ir pirmą dieną, kai jį mačiau, šypsodamasis man, kai prasibroviau per sausakimšą minią. Numečiau savo knygas ant žemės ir puoliau į jo atkištas rankas. Mano kūnas trūkčiojo. Jis buvo čia! Jis buvo čia. Aš neįstengiau kalbėti, todėl laikiau veidą palaidotą jo krūtinėje. Norėjau pažvelgti į jį ir pabučiuoti bei paklausti, kaip, bet, atrodo, negalėjau suvaldyti mane užvaldžiusių emocijų šulinio. Jis prisitraukė mane tvirčiau.