I see you

4.

- Ar tavo amžiaus mergaitės paprastai savaitgaliais neišeina iš namų ir nesilinksmina? - šį kartą nesugebėjau sustabdyti pribloškiančio riksmo garso, kuris išsiveržė iš mano burnos. Laimei, mamos nebuvo namuose, kad mane išgirstų. Aš atsisukau žvelgdama į sielą, sėdinčią ant mano lovos ir stebinčią mane. 

- Ar galėtum nustoti pasirodyti iš niekur ir gąsdinti mane! Ir iš vis ką tu veiki mano kambaryje? Eik šalin! - Aš greitai įmečiau marškinius, kuriuos ruošiausi užsivilkti.

Jam reikėjo nustoti mane gąsdinti, kai buvau tam nepasiruošusi.

Vienas jo tamsus antakis pakilo. - Paprastai tu nesi tokia nervinga.

Garsiai švilpaudama ir nekreipdama į jį dėmesio, aš nuėjau prie lango ir atidariau jį, o paskui atsigręžiau į negyvą vaikiną. - Prašau skristi iš čia. Išeik iš mano kambario. Aš galėjau būti nuoga!

Gilus kikenimas sukėlė keistą šilumos pliūpsnį per visą mano kūną.

- Nori, kad aš išskrisčiau? Tai miela.

Aš nenorėjau būti miela, taip pat ir nebegalėjau atrodyti lyg eičiau iš proto. Mane užklupo keista letargija. Ar jo juokas sukėlė tokią atpalaiduojančią šilumą mano kūne?

- Ne, nevisai, bet aš gebu valdyti nerimą ir paniką. Mano juokas iš tikrųjų neturėjo nieko bendra su tuo.

Ar jis tik ką perskaitė mano mintis, ar aš pasakiau tai garsiai?

- Dėl to, kad tave išgąsdinau aš atsiprašau. Tai nebuvo mano ketinimas, bet jei aš būčiau pasirodęs priešais tave stovėdamas tavo spintoje, ar tai būtų buvę ne taip bauginančiai?

Galvojau apie jį iššokantį priešais mane ir mažas juokas išsiveržė iš mano burnos. Jis buvo teisus. Aš turbūt būčiau apalpusi.

- Kodėl tu čia? - aš paklausiau.

- Kodėl tu čia? - jis atšovė. Ar vaikinas ėmė kalbėti mįslėmis?

- Aš čia gyvenu.

Jis gūžtelėjo pečiais. Taip, bet tu esi jauna. Tu turi draugų. Šiandien savaitgalis. Aš žinau, kad jie gerai leidžia laiką, kodėl tu čia?

Puiku, kalbanti siela nori būti nenuobodi.

- Aš nesu nusiteikusi, šiandien kur nors eiti.

- Dėl futbolininko?

Ką jis žinojo apie Luką? Aš perėjau per kambarį ir atsisėdau į pliušinę kėdę, kurią laikiau tolimame kambario kampe skaitymui. Matyt, aš turėjau pasikalbėti su juo, kad priversčiau jį išeiti. 

- Tikrai ne, daugiausia todėl, kad nenoriu būti Vanesai ir Vilui trečia nereikalinga.

- Bet ji vis skambina ir kviečia tave eiti su jais. Man atrodo, kad ji nori tavęs šalia.

Kaip jis žinojo, kad ji man skambino? 

Atsisėdau tiesiai ir pakišiau kojas po savimi, bandydama nepykti, kad jis persekiojo mane. - Ar tu mane stebėjai? - pamėginau išstudijuoti jo išraišką, ar nėra melo ženklų.

Jis atsiūntė man pikdžiūgišką šypsnį, suėmė rankas už galvos ir atsigulė ant mano lovos.

- Savaites, Ive, kelias savaites.

- Savaites? - man atvipo žandikaulis, nežinojau ką ir bepasakyti. Ar jis matė mane nuogą? Ar tikrai noriu tai sužinoti? Kaip jis nuo manęs pasislėpė? Ar jis buvo mano kambaryje, kai aš miegojau? Aš papurčiau galvą bandydama išsiaiškinti atsakymus į visus savo klausimus.