I see you

27.

Grojo muzika. Užtruko vos akimirką, kai atsimerkiau, ir supratau, kad Džeikas dainuoja mano lopšinę. Aš atsisėdau tiesiai lovoje ir žiūrėjau į kėdę, bet ji buvo tuščia, tačiau vis dar skambėjo muzika. Man prireikė akimirkos, kai per mieguistą miglą supratau, kad muzikos iš tiesų nėra mano kambaryje ar net namuose. Muzika sklido pro atvirą langą iš lauko pusės. Pašokau ir nubėgau pažiūrėti, kas tai? Ar ten buvo Džeikas? Galiniame kieme buvo tamsus rūkas. Muzika sklido kažkur iš tamsios nakties. Aš pasiekiau striukę, užsimoviau batus, tada nulipau žemyn ir išėjau pro užpakalines duris, švelniai uždarydama jas už savęs, kad nepažadinčiau mamos. Jei ji pagautų mane klaidžiojant tamsoje, ji tikriausiai ir vėl sukrautų mano daiktus ir grąžintų atgal į psichikos namus.

Muzika skambėjo taip, lyg ji sklistų iš miško. Aš nuėjau į sodo namelį surasti žibintuvėlį. Žinojau, kad mama laikė vieną lentynoje virš vazonėlio. Kai radau ir patikrinau, ar baterija vis dar veikia, grįžau į tamsų kiemą.

Kodėl Džeikas būtų vienas tamsoje, dainuodamas mano lopšinę? Žengiau mamos nutiestu keliu, kad ji galėtų patekti iš mūsų kiemo į bendruomenės tvenkinį per mišką. Aplink mane šlamėjo lapai, ir aš šiek tiek sudrebėjau. Man reikėjo susirasti Džeiką, kol manęs pirma nesurado koks nors keistas pamišelis. Muzika traukė gilyn į mišką. Mano žibintuvėlis tik nežymiai padėjo.

Tirštas rūkas darė matomumą beveik nulinį. Galvoje vis skandavau, kad Džeikas kažkur čia. Jis norėjo, kad jį surasčiau. Kodėl, kitaip jis grotų savo muziką, kad aš ją girdėčiau, jei ne mane čia atvilioti?

Tamsoje žvilgėjo ryški šviesa. Ėjau link jos, žinodama, kad muzika sklinda iš tos vietos. Kuo arčiau ėjau, tuo ryškesnė šviesa darėsi. Prasiveržiau pro rūką ir patekau į nedidelį plyną. Vietovę supančių medžių apskritimo viduje plaukė žėrintis rutulys. Prieš žengdama atsargų žingsnį šviesos orbos link, įkišau žibintuvėlį į švarko kišenę. Džeiko muzika sklido iš tos šviesos.

Sutrikusi greitai nužvelgiau neryškią figūrą. Tai nebuvo Džeikas. Kodėl kažkas grojo Džeiko muziką? Baimė lėtai ėmė veržtis per mane. Džeiko čia nebuvo. Jis ištikrūjų neišviliojo manęs į tamsų mišką vienos. Kažkas kitas tai padarė. Kažkas, kas norėjo, kad palikčiau savo lovą, savo kambarį ir nuklysčiau toli nuo savo namų apsaugos.

- Ak kaip nervingai daužosi tavo širdis, juk tai tavo širdis daužosi, ar ne, brangute?- pasisukau išgirdusi Gabės balsą. Ji stovėjo tolimame proskynos kampe ir stebėjo mane. Ji nebuvo panaši į tą Gabę iš psichikos namų. Jos trumpi šviesūs plaukai laisvai skraidė pučiant naktiniam vėjeliui, o raudonos lūpos dabar tarsi mirgėjo kaip sidabriniai blizgučiai mėnulio šviesoje. Žengiau žingsnį atgal, norėdama tarp mūsų išlaikyti atstumą.

- Ką tu darai, Gabe? - paklausiau bandydama išlaikyti ramų balsą, - ji sučiaupė žvilgančias lūpas ir pakreipė galvą iš vienos pusės į kitą.

- Hmmm. Mažoji panele, nėra tokia protinga. Vienintelė buvusi sveiko proto mergina namuose, HA! Ir vis dėl to, tu buvai vienintelė pakankamai kvaila, kad būtum mano draugė.

Pašėlusiai ieškojau aplinkui būdų bandydama sugalvoti kaip iš čia pasprukti.

- Džesika buvo tavo draugė, - atsakiau norėdama ją užlaikyti, kol bandžiau sugalvoti, kaip galėčiau nuo jos pabėgti.

Gabė pradėjo garsiai juoktis. - Džesika yra beprotė, kurios protą lengvai valdžiau. Tačiau tu priartėjai šalia manęs be jokios mano pagalbos. Tu viską padarei pati. Tu manimi pasitikėjai, - ji nustojo kalbėti ir ėmė artėti prie manęs, maniakiškai juokdamasi. - Buvau pasiųsta ištaisyti jo klaidos. Aš ten buvau dėl tavęs. Tą vakarą ketinau tave nužudyti. Tai turėjo įvykti, - niurzgėjo ji. - Bet jis jau ten buvo. Aš tavęs dar net nebuvau sužeidusi, o jis ten jau buvo pirmas. Tave saugodamas. Tiksliau tavyje gyvenančią paprastą sielą. Jis saugo ją.