I see you

26.

Į lagaminą įsidėjusi paskutinę džinsų porą, užsegiau jį. Komodos stalčiai buvo tušti, o spintoje nebeliko jokių mano daiktų. Aš nuėjau prie mažo, apvalaus stalo ir paėmiau atvirutes, kurias man atsiuntė Lukas ir Vanesa. Kiekvieną rytą jas skaitydama turėjau priežastį šypsotis. Įstūmiau jas į kelioninio krepšio kišenę ir atsisėdau ant savo lovos.

Man buvo duotas leidimas ateiti į savo kambarį kuo anksčiau. Čia galiojusios taisyklės man buvo nebetaikytos, nes man reikėjo susikrauti daiktus. Mažas kambarys buvo ne ką didesnis už mamos spintą. Kaip ir namuose, šis miegamasis turėjo prisiminimus apie Džeiką.

Slaugytoja Ašlin vaikščiojo po koridorius, skambindama varpeliu, kad praneštų apie šviesas. Aš atsistojau ir atitraukiau savo lovos užvalkalus, ir iškart po jais pasislėpiau, prieš pasiekdama ir užgesindama naktinę lempą. Šiąnakt jis ateis ir aš su juo pasikalbėsiu. Man nereikėtų jaudintis, kad jis mane paliks ir negrįš, nes aš iš čia išeisiu ryte. Norėjau sužinoti, iš kur Gabė žinojo, kas jis yra ar kodėl ji manė, kad jis kažkas... ar jis buvo tas pats, apie kurį kalbėjo maža raudonplaukė ligoninės ligoniukė? „Jis“, pasak jos, netrukus atvyks jos paimti.

Džeikas buvo tas, kuris atvyko paimti poros sielų po automobilio avarijos, šiems mirus. Ar tai jis darė? Ar tai buvo siela, kuri pasirodydavo ir surasdavo kitas sielas, kai jos mirdavo? Užmerkiau akis ir laukiau. Galvojau apie dalykus, kuriuos mačiau, ir ką pasakė Gabė ir maža mergaitė. Visa tai įrodė, kad Džeikas yra kažkokio pobūdžio globėjas. Gal angelas. Žvilgtelėjau pirmyn ir atgal, laukdama muzikos. Laukiau, kol ateis Džeikas ir padainuos man.

Bet jis taip ir neatėjo.
***
Ryto saulė spindėjo šviesiai geltonos spalvos kambaryje, kai aš stovėjau su savo krepšiais, žvalgydamasi aplinkui, ar nieko nepraleidau. Buvau, šiek tiek liūdna, kad išvažiuosiu be atsakymų. Mano mintys grįžo prie Gabės. Užsimečiau krepšį aukštyn ant peties ir nusileidau žemyn, kad ją surasčiau. Norėjau su ja pasikalbėti paskutinį kartą prieš man išvykstant. Atsisveikinti ir dar kartą paklausti, ar ji galėtų man paaiškinti, ką, jos manymu, ji girdėjo mano kambaryje. Didysis kambarys buvo tuščias, o plepalų garsai sklido iš valgomojo salės, kur visi valgė pusryčius. Gabė tikriausiai buvo ten. Palikau krepšius prie durų ir nuėjau atsisveikinti.

Tą akimirką, kai įėjau į judrų valgomąjį, žvilgtelėjau prie tolimojo stalo. Džesika sėdėjo viena ir spoksojo žemyn į savo lėkštę, kai ji šaukštu kabino savo maistą. Žvilgtelėjau atgal į aptarnaujančią liniją, slaugytojos baigė tarnauti pacientams. Visi susėdo prie savo staliukų valgyti. Slaugytoja Karen pažvelgė į viršų ir linktelėjo į mane su liūdna šypsena veide. Aš nuėjau prie Džesikos ir atsisėdau priešais ją.

- Jos nebėra, - pasakė Džesika, dėdamasi į burną dar vieną kąsnį kruopų.

- Gabės nebėra? Ką turi galvoje? - paklausiau sutrikusi. Aš mačiau ją, praėjusią naktį prieš einant į savo kambarį, ji sėdėjo su grupe kitų merginų, žaidžiančių kortų žaidimą.

Džesika pakėlė žvilgsnį į mane ir suraukė antakius. - Ji šį rytą sumušė keletą mergaičių. Pradėjo rėkauti ir keikti jas, slaugytojoms neliko nieko kito, kaip tik ją nuraminti. Jos perkėlė ją į ligoninę. Gydytoja Dženisė visada išsiunčia, tuos kurie nebesitvardo. Ji juos perkelia į ligoninę, kur juos galima laikyti pririštus lovoje, - Džesika papurtė galvą ir siurbtelėjo didelį gurkšnį šokoladinio pieno. - Žinojau, kad ji bus išsiųsta pakankamai greitai.

Pajutau didėjantį mazgą skrandyje. - Ar žinai į kokią ligoninę ji buvo išsiųsta?

Džesika gūžtelėjo pečiais. - Ne, nes aš nesu pakankamai išprotėjusi, kad mane ten išsiųstų.

Atsistojau. - Na, gerai. Hm, buvo labai malonu pažinti tave, Džesika, - sakydama, kad vėliau pamatysiu ją, atrodė keista, nes abi žinojome, kad tai netiesa. Taigi aš tiesiog nusišypsojau ir pasakiau: sudie. Ji linktelėjo, prikimšo burną šoninės gabalėlio ir žvilgtelėjo pro mane į langus su vaizdu į įlanką. Pasisukau ir patraukiau link durų. Slaugytoja Karen patraukė link manęs.

- Man reikės, kad tavo mama pasirašytų išleidimo dokumentus, - pasakė ji, sekdama mane link durų.

Aš atsisukau į ją. - Gabė buvo išsiųsta į ligoninę? - norėjau tai išgirsti iš slaugytojos.

- Deja, taip. Ji čia nesaugi. Jai reikia tvirtesnio pavadžio, nei galime pasiūlyti šioje aplinkoje, - nurijau staigų gumulą gerklėje ir ėjau šalia jos koridoriumi. Mano mama jau laukė manęs. Ji stovėjo didžiajame kambaryje ir stebėjo mus, kai mes artėjome. Žvilgtelėjau per petį į slaugytoją Karen, kol buvome pakankamai arti, kad mama išgirstų.

- Kokioje ligoninėje ji yra? Norėčiau ją pamatyti.

Slaugytoja Karen man nusišypsojo. - Gailestingumo medicina.

Ligoninė, kurioje buvau pasirašiusi dokumentus savanoriauti. Tačiau dabar, kai visi galvojo, kad turėjau psichikos problemų, jie nebeleido man dirbti ligoninėje. Buvau visiškai tikra, kad vis tiek galiu ją aplankyti.

- Ive, tu atrodai lyg numetusi dešimt kilogramų, - pasakė mama, kai tik buvau pakankamai arti, kad ją išgirčiau. Ji patraukė link manęs ir apkabino mane tvirtai laikydama. - Aš labai laiminga, kad grįši namo. Nesijaudink, netrukus tau gražinsime šiek tiek svorio.

Aš nusišypsojau ir mėgavausi jos rankų patogumu. - Aš tikiu, kad pica ir kinų maistas bus beribis, - erzinau, o ji nusijuokė atsitraukdama nuo manęs.

- Niekada nesakiau, kad aš gaminsiu maistą, kuris tau grąžins svorį, - jos akys buvo ašaringos, bet aš žinojau, kad šįkart tai nebuvo liūdesio ašaros.
***
Stovėjau spoksodama į virtuvės stalą, padengtą tuščiomis kolos skardinėmis, dviem tuščiomis picų dėžutėmis ir puse šokoladinio pyrago, ant kurio viršaus buvo baltas glaistas. Šį vakarą mane, kaip reikiant nustebino Lukas, Vanesa ir Vilas. Prieš keturias valandas atidariusi lauko duris, radau visus tris su picomis, gėrimais ir pyrago dėže. Būdama su draugais, valgydama dievišką skonį turintį maistą ir linksmindama juos pasakojimais iš buvimo psichikos namuose, pasijutau geriau. Jų besišypsantys veidai ir pažįstamas juokas sušildė mane nuo vis besiskverbiančio šalčio. Lukas visą laiką laikė mane savo glėbyje, kai sėdėjome svetainėje.

Sužinojau, kad Kendra per gimnastikos treniruotę nukrito nuo piramidės ir susilaužė dešinę koją. Vanesa pasirodė per daug patenkinta merginos keblumu. Kolegijos vertintojai buvo atėję į atkrintamąsias varžybas stebėti Luko, o dabar jis turėjo netgi stipendijų pasiūlymus iš dviejų skirtingų kolegijų.

Gyvenimas tęsėsi be manęs. Žinojimas, kad Lukui bus gerai, kai nebebusiu jo gyvenimo dalimi, palengvino manyje esančią kaltę. Aš negalėjau jo ilgiau laikyti šalia savęs. Ne tada, kai man taip skaudėjo dėl Džeiko. Net jei nemačiau Džeiko, žinojau, kad jis rūpinasi manimi.

Galų gale jis sugrįš. Jis žinojo, kad man jo reikia, ir jis ateis pas mane. Net jei jo nemačiau, žinojau, kad jis šalia. Žvilgtelėjau laiptais į viršų, žinodama, kad, tai įvyks dar negreit. Šį vakarą, jis tikrai nepasirodys. Jei tik galėčiau tiesiog pamatyti jį ir pasakyti jam, kad myliu jį, eičiau visur, kur žinočiau, kad galėčiau būti su juo...bet jis neleido man net žinoti ar suprasti.

Įmečiau tuščias kolos skardines į perdirbimo dėžę prie galinių durų ir patraukiau į viršų eiti miegoti. Šiandien buvau šiek tiek pavargusi, o rytoj turiu grįšti į mokyklą. Man reikėjo išsimiegoti.

Lipant į viršų mintyse mirgėjo tuščias stalas, kuriame kadaise sėdėjo Džeikas anglų literatūroje. Ir man suspaudė širdį.