I see you

9.

- Ive! - Vanesos balsas atsklido iš besiverženčios minios. Aš apsisukau, ieškodama draugės, bet nebuvau tikra, kad dabar noriu su ja susitikti. Žvilgtelėjau atgal į automobilių stovėjimo aikštelę, galvodama, kaip galėčiau iš čia pabėgti. Tačiau namai nebeatrodė saugūs. Graži blondinė siela mane išgąsdino.

- Ive? - Vanesa vėl sušuko ir aš vėl atkreipiau dėmesį į minią, žinodama, kad vis dėl to turiu eiti pas ją. Jie manęs laukė. Lukas manęs laukė. Tačiau aš nebuvau ta, kurios jis nusipelnė. Aš nesidžiaugiau pergale. Vietoj to mane gąsdino nežinia.

- Eik pas juos. Aš čia. Tu esi saugi. - Džeiko balsas atsklido garsiai ir aiškiai per susijaudinusius minios balsus.

Kaip ir anksčiau, atrodė, kad niekas kitas jo negirdėjo. Aš bandžiau ieškoti tarp visų pažįstamų veidų, jo veido.

- Jėzau Ive, ar tu kurčia! Kur buvai? Nagi eime, - Vanesa pagriebė mano ranką ir pradėjo traukti mane per pergalingą minią. Leidau jai mane patraukti ir prisiverčiau nusišypsoti. Galų gale jei nenurimsiu būsiu laikoma, kaip visiška psichinė ligonė.

- Štai kur jis! - Vanesa sušuko atsisukusi į mane ir nutempdama mane, link Luko. Jis tik ką, buvo persirengęs po futbolo varžybų. Dėvėjo išblukusius džinsus ir švarų megztinį. Giliai įkvėpiau ir nusišypsojau jam. Lukas žvilgtelėjo į mūsų pusę. Jo lūpomis kilo didžiulis šypsnys ir jis pribėgęs prie manęs stipriai mane apsivijo rankomis. Neturėjau laiko pasiruošti, kai jo lūpos prisispaudė prie manųjų. Jo artumas man suteikė šilumą ir saugumą.

Pakėliau rankas iki jo krūtinės, tikėdamasi šiek tiek ilgiau pabūti šalia jo ir apsimesti, kad tikrai esu saugi. Jo rankos nuslydo į mano plaukus ir pakreipęs galvą atgal, jis vėl įsikverbė į mano lūpas. Aš jam atsakiau tuo pačiu. Man reikėjo, šio normalumo jausmo. Man reikėjo galiausiai nustoti galvoti apie Džeiką. Lukas buvo tikras ir atstovavo visiems dalykams, kuriuos vadinau normaliais. Man reikėjo to ryšio su pasauliu. Man reikėjo to, ką jis siūlė dabar. Tačiau netikėtai išsiveržusi pavojinga mintis privertė pagalvoti apie kitą burną, kuri tarsi sujaukė mano vidų. Troškimas atspindėjo visus dalykus, kurių aš bijojau. Aš smarkiau užmerkiau akis, bandydama atsikratyti noro, kad Džeiko rankos pritrauktų mane prie savęs ir pabučiuotų.

Lukas nutraukė bučinį ir tik truputį atsitraukė, o aš, supratau, kad jo kvėpavimas buvo kitoks, nei manasis. Jis pasirodė apsvaigęs. - Tai buvo dar geriau, nei įsivaizdavau, - kvatodamasis sakė jis.

- Gerai, jums abiem reikia arba susirasti kambarį, arba sugalvoti kažką, kur galėtume nueiti pavalgyti. Aš išbadėjęs. - Vilo erzinantis balsas įsiveržė į mažąjį pasaulį, kuriame mes buvome pasimetę tarp žmonių minios.

Lukas žvilgtelėjo į mane ir paslydo man už peties. - Gerai, sugalvokime kur pavalgyti, - tarė jis, šypsodamasis kaip mažas berniukas, kuriam ką tik buvo įteiktas saldainis. Aš prisiglaudžiau prie jo dėl to, kad jis suteikė mano gyvenimui normalumo, o ne todėl, kad jo norėjau, bet šią mintį greitai išstūmiau iš galvos. Galvojimas apie tai, tik dar labiau sustiprino kaltę, kad aš nebuvau verta jo.
* * * *

- Po šio vakaro varžybų, aš manau, kad niekam nekils abejonių, kad " Piratų" komanda geriausia, - sakė Vilas, šypsodamasis.

Lukas sukikeno. - Tiesa.

Vilas pakėlė link savo burnos prancūzišką sumuštinį. - Dar pora panašių varžybų ir jums nebus lygių, - sakė jis įsitikinęs.

- O, Dieve, ar jie turėjo čia atvykti? Aš turiu omenyje iš tikrųjų, kodėl jis nenusiveža šios kalės, kur nos į viešbutį ir leidžia mums pavalgyti ramiai? - tarė Vanesa susierzinusiu balsu, kai ji pažvelgė į mane. Aš žvilgtelėjau į Džeiką įeinantį pro duris su Kendra jo pašonėje. Nervingai pasiekiau savo kolos puodelį ir nusprendžiau išstudijuoti vizitines korteles, padėtas po taurėmis ant stalo viršaus.

- Manau, kad ši mergiotė nebesugalvoja, kaip dar galėtų jį suvilioti, tai trainiojasi dabar visur su juo, - niūriai tarė Vanesa.

Vilas sukikeno. - Gerai, Vanesa, palik vargšę mergaitę ramybėje. Panašu, kad roko žvaigždė yra pakankamai suaugęs, kad galėtų pats ją atstumti, bet matyt jis pats to nenori ir manau  jam nereikia, kad tu komentuotum jo pasirinkimą, - Vanesa pasipiktinusi suburbuliavo, o tuomet pasilenkė ir padėjo galvą ant Vilo peties.

- Gerai, daugiau šį vakarą apie juos nebekalbėsiu, - Vilas papurtė galvą, kai įsikišo dar vieną sumuštinį į savo niūrią burną.

Lukas atsiduso. - Ji turi problemų, dėl kurių ji elgiasi taip, kaip elgiasi,- aš spoksojau į jį ir supratau, kad jis atrodė susirūpinęs.

Vanesa užmerkė akis. - Tu geriau žinai. Juk tu draugavai su ja trejus metus.

Lukas žvilgtelėjo į mane. - Taip, aš su ja draugavau, bet tik todėl, kad viena mergaitė, kurios iš tiesų norėjau, manęs vengė ir atrodė nepasiekiama. Aš nusišypsojau ir suspaudžiau jam ranką. - Buvau kvaila. Tai buvo tiesa. Susipažinimas su Luku mane išmokė, kad teisti kitus ne tik neteisinga, bet ir priverčia praleisti draugystę su ypatingais žmonėmis.

Jo akys netikėtai pasidarė rimtos, jis pasilenkė ir sustojo prieš pat mano lūpas. - Tu esi nuostabi. Gal tai ir lėkšta, bet tai tiesa. - Ir tuomet jo lūpos švelniai palietė manąsias. Vėlgi jaučiausi saugi. Nors giliai širdyje mane gąsdino gilus kaltės jausmas, netikėtai mintyse išgirdau piktą niurzgėjimą ir aš atsitraukiau, spoksodama į Luką, širdies gilumoje norėjau, kad tai būtų Džeikas. O sumišęs Luko veidas, tik patvirtino man, kad tai buvo ne jis. Jo nykštys patempė mano apatinę lūpą, ir virpėjimas vėl pradėjo kilti. Tai tikrai nebuvo Lukas, sukėlęs man tuos nepaaiškinamus jausmus. - Viskas gerai? - paklausė jis tyliai.

- Atsiprašau, aš maniau, kad tu kažką sakei, - paaiškinau, priverstinai šypsodamasi. Jis nusišypsojo ir nuleido ranką nuo mano veido. Keistas jausmas išnyko ir aš žvilgtelėjau į kavinės galą.

Džeikas sėdėjo pačiame kavinės gale šalia Kendros, kuri, atrodė, susijaudinusi kalbėdama su šalia esančiu vaikinu. Jo tamsios akys įnirtingai stebėjo mane. Tai buvo jis. Jis sumurmėjo. Kaip jam tai pavyko? Jaučiau, kaip Vanesa mane stebi, ir nenorėjau, kad ji man užduotų daugiau klausimų. Aš atsigręžiau į savo maistą ir prisiverčiau paragauti savo cezario salotų. Lukas ir Vilas vėl pradėjo kalbėti apie žaidimą, todėl turėjau laiko vėl susitelkti į savo draugus ir atsikratyti Džeiko. Lukas pasilenkė arčiau manęs ir apglėbęs rankomis pečius prisitraukė mane arčiau savęs.

Vanesa nusišypsojo. - Taigi, kada mes eisime išsirinkti suknelių mokyklos šokių vakarui? - ji paklausė manęs. Aš susiraukiau. - Lukas ir aš nekalbėjome apie tai. Mes buvome tik keliuose pasimatymuose, bet jis niekad neužsiminė apie tai jog vesis mane į šokius. Aš jau nusprendžiau likti namuose ir tą vakarą žiūrėti senus filmus bei valgyti skrudintus kukurūzus. 

Vanesa kelis kartus pažvelgė į mane po to į Luką, tarsi vertindama situaciją.

- Tu jos dar nepakvietei? - paklausė ji susierzinusiu tonu. Lukas pasuko galvą ir nužvelgė mane.

- Aš tiesiog maniau, kad tai savaime suprantama. Ar aš turėjau paklausti? - susirūpinęs jo veidas atrodė juokingai. Aš jam nusišypsojau, tikėdamasi jį nuraminti. Man nepatiko jį liūdinti. Jis atrodė toks emociškai švelnus ir geras.

- Lukai, tu visada turi paprašyti merginos eiti, kartu su tavimi į šokius. Vanesos korekcinis tonas mane prajuokino. Luko žvilgsnis sušvelnėjo, suėmęs pirštais man už smakro ir pirštu švelniai perbraukęs mano žandikaulio liniją jis tarė: Ive, ar padarysi mane dar laimingesniu ir suteiksi garbę būti tavo šokių partneriu?

Vanesa išraiškingai atsiduso. - Gerai, tai buvo net per daug gerai. Taigi, kodėl tu manęs taip negalėjai pakviesti? - paklausė ji atsisukusi į Vilą.

Vilas susierzinęs nužvelgė Luką. - Ačiū drauguži. Kai kitą kartą nuspręsi pasitelkti savo romantiškają pusę, ar galėtum tai padaryti vienas?

Aš nusijuokiau, o Lukas ir toliau žiūrėjo į mane. Aš linktelėjau ir jis pasilenkė, kad mane pabučiuotų. Vos tik Luko lūpos prilietė manasias aš ir vėl savo mintyse išgirdau piktą, žemą niūrzgėjimą ir nusišypsojau.