I see you

12.

Likus kelioms minutėms iki pamokos pradžios, Lukas pabučiavo mano skruostą prieš palikdamas mane prie anglų literatūros kabineto durų. Pastaruoju metu mudu kiekvieną rytą važiuodavome į mokyklą drauge. Kiekvieną rytą būdavo vis sunkiau palikti Džeiką ir žengti į Luko tikrovę. Troškau su Džeiku praleisti daugiau laisvo laiko.

Dabar tarp mūsų egzistavo intymumas. Po to, kai jo rankos buvo ant mano kūno, o lūpos - prie mano odos, niekas nebebuvo taip pat. Praėjusią naktį, jis gulėjo šalia manęs apglėbęs ir laikydamas mane priešais save. Man reikėjo Džeiko. Žodžiai, kuriuos jis naktį šnabždėjo man į ausį, patikino, kad jis irgi nori manęs.

Jam reikėjo manęs, bet jis leido tarp mūsų stoti kažkokiam nematomam barjerui.

Priėjusi prie savo stalo, pastebėjau, kad vienas už jo liko tuščias. Tai buvo įprasta Džeiko vieta. Svarsčiau, kada jis pasirodys. Įsitaisiau į kėdę prie savo stalo ir išsikrovusi iš tašės visus reikalingus daiktus, pradėjau laukti pamokos pradžios, bei Džeiko. Kiekvieną kartą, matydama ką nors įeinant pro duris, per savo periferinį matymą, žvilgtelėdavau įsitikinti ar tai Džeikas. Po kankinančios amžinybės laukimo, staiga Kendros džiaugsmingas balsas ir blondiniška galva įėjo pro duris, ir jis sekė ją, nešinas jos knygomis. Mano žarnos susisuko į skausmingą mazgą. Jis dar vakar priminė man, kad nemėgsta blondinių, bet tai, kaip jis meiliai žvelgė į ją, pasakė visai ką kita. Nuleidau žvilgsnį priešais atverstą knygą. Aš laukiau, kol Džeikas atsisės man už nugaros. Bet, jis to taip ir nepadarė. Netrukus į kabinetą įėjo ponas Robinsonas švilpaudamas ir šypsodamasis visai klasei.

- Labas rytas, keista matyti tokius susijaudinusius visų veidus šį rytą. Argi anglų literatūra nėra džiaugsminga? Koks gi dar gali būti geresnis būdas prasibudinti ryte? - paklausė jis linksmu tonu. Tuomet jis apsisuko ir užrašė šios savaitės užduotį lentoje. Norėjau pažvelgti atgal ir pamatyti, kur šiandien sėdėjo Džeikas, bet aš atsisakiau sau tai leisti. Jaučiau, kaip jis spokso į mane, be abejo, laukdamas, ar jo ieškosiu. Na, aš neketinau jam suteikti šio pasitenkinimo. Be to, jis greičiausiai žaidė su tomis ilgomis blondiniškomis plaukų sruogomis, kurių, kaip jis teigė, nekenčia. Jis šnabždėjo, kad nori manęs. Kad aš buvau vienintelė, kurios jam kada nors reikėjo.

- Ar gali, man, kas nors papasakoti apie vieną pagrindinių temų, kurias sužinojome skaitydami „ Eumenidės“?

Norėdama desperatiškai atsikratyti minčių apie Džeiką, iškėliau ranką į viršų. Ponas Robinsonas, nusišypsojo ir linktelėjo. - Klausau jūsų panele Grei.

- Konfliktas tarp senojo ir naujojo, tarp žvėriškumo ir civilizacijos, tarp pirmykščio ir racionalaus, - atsakiau ir ponas Robinsonas suplojo rankomis.

- Labai gerai. O dabar, gal kas gali pasakyti, koks šios temos pavyzdys? - jis žvilgtelėjo į visus sėdinčius klasėje, ir aš vėl pakėliau ranką. Ponas Robinsonas pakėlė antakius, neabejotinai stebėdamasis mano staigiu noru dalyvauti pamokoje, ko anksčiau niekuomet nėra buvę. - Ive?

- Senų žmonių perėjimas prie naujų dievų. Dzeusas nuvertė vyresnės kartos dievus, o tarp tų senovės dievybių buvo Furijos. Furijos - tapo atstumtosiomis - aš sustojau, nenorėdama daugiau kalbėti.

- Puiku! Gerai, labai gerai. Ar kas nors, išskyrus Ivę, gali paaiškinti, kur Apolonas pateko?

Klasėje tvyrojo mirtyna tyla, ir kažkas nusižiovavo. - Kendra, gal galėtum mums padėti išsiaiškinti? - ponas Robinsonas nukreipė galvą atgal į akivaizdų šypsenos šaltinį.

- Ne, pone, aš negyvenu mokykloje. Ne visi mes praleidžiame visą savo laisvą laiką skaitydami ir mokydamiesi, kad užkalbintume vaikiną.

Iš klasės galo pasigirdo kikenimas, o mokytojas akiplėšai pagrasė pirštu. - Aš nemanau, kad tai teisingas atsakymas, Kendra, už šiandieninį dalyvavimą gausi žemą balą.  Dabar rimtai, ar kas nors kitas gali man pasakyti, ar aš vėl turėsiu paprašyti panelės Grei, kad padėtų mums?