I see you

28.

Tamsus dangus ėmė netikėtai blaškytis aplink šviesos šerdį. Abiem rankomis suėmiau Džeiko ranką, tarsi nujausdama, kad jis tuoj pradings. - Kas vyksta? - paklausiau per tolumoje ūžiančio vėjo garsą. Džeikas papurtė galvą, žvelgdamas į Gabę.

Ji žvilgtelėjo nuo jo į mane. - Jie atvyksta jo pasiimti. Dėl tavęs jis bus laikomas vienu menkiausių. Jis krito. Jis pažeidė taisyklę, - Gabė ėmė šaukti per audros vėjus, aptvėrusius proskyną. Aš paleidau Džeiką ir nuėjau į priekį, žinodama, kad turiu tai nutraukti, o jis man nesakė, kaip.

- Ką aš galiu padaryti? - aš šaukiau Gabei.

Ji žvilgtelėjo už manęs į Džeiką. - Ji nėra panaši į kitus žmones. Štai kodėl tu įsimylėjai ją, štai kodėl tu dėl jos taip kovojai. Ji vienintelė, sugebėjo tave pavergti, kai niekas kitas iki šiol to neįstengė. Leisk jai pasirinkti.

- NE! - Džeikas sušuko už manęs su nuožmumu balse, besiveržiančiu į paniką. Bėgau link Gabės, bijodama, kad Džeikas mane sustabdys.

- Pasakyk man, - pareikalavau. 

Ji spoksojo atgal į mane, jos spindintys bruožai atrodė vis labiau pasaulietiški. Audra sustiprėjo. Jos šviesūs plaukai siautulingai plakė aplink ją, sukurdami nemirtingosios išvaizdą.

- Jam atleista bus, tik tuo atveju, jei tu mirsi. Jis yra Mirtis ir jis turi priimti tavo sielą. Aš galiu padaryti tik tai, ko reikia tavo kūnui nužudyti, bet galų gale, jis Mirtis, jis turi paimti tavo sielą.

- NE! Aš to nedarysiu! Ji - nauja siela! Mano silpnumas jos nepaskerks, - riktelėjo Džeikas už manęs, kai jo rankos atitraukė mane nuo Gabės.

Ji nepaisė Džeiko protesto ir toliau stebėjo mane, kai audra stiprėjo. Tiesa buvo ta, kad dabar aš čia turėjau galią, kurios Džeikas nepripažino, o Gabė buvo per daug išsigandusi, kad man pasakytų. Ji bandė. Bet...draugė, kurią maniau suradusi psichikos namuose, vis dėlto iš tiesų galėjo būti mano draugė. Jos žvilgsnyje nebuvo tokio pikto ketinimo, kokį mačiau kitos šviesaplaukės akyse.

Ji tyliai maldavo manęs. - Koks yra tavo pasirinkimas? 

Jei Džeikas vis dėl to atsisakė priimti mano sielą, tai kaip ji galėjo mane nužudyti, net jei aš ir ėjau tiesiai į jos rankas? Atrodė, kad Džeiko rankos kovojo su audros traukimu, kuri netraukė nei manęs, nei Gabės. Tai veikė tik jį. Žvilgtelėjau į Džeiką ir paliečiau jo sielvarto kupiną veidą, kuris buvo toks ryžtingas, kad tik mane išgelbėtų, o pats būtų įsiurbtas į pragarą.

- Aš tave myliu, - pasakiau, sukeldama jo veide dar didesnį skausmą.

- Aš nesu žmogus, todėl neturiu tokios širdies, kuri myli kaip žmogus. Aš esu nemirtingas dievas, gyvenantis aukščiausioje valdžioje, nes laikau mirties raktus. Bet tu esi mano egzistencija. Aš tavo, - karštos ašaros liejosi mano veidu, kai spoksojau į jį.

Jo ranką nuo manęs atplėšė audros sūkurys ir jis liko vienas stovėti kaip dievas viduryje stiprios, tamsios audros. Mano širdis daužėsi į krūtinę ir aš bėgau už Gabės, žinodama, kad kažkaip galiu visa tai sustabdyti. Ji galėjo priimti, mano sielą, aš mačiau tai jos akyse. Aš turėjau šansą tai sustabdyti. Gabė stebėjo mane artėjant prie jos ir pastebėjau, kaip jos akyse mirga viltis.

- Padėk jam! Daryk, ką gali, bet neleisk, kad jie jį paimtų, prašau, - sušukau griaudėdama už nugaros, atsitraukusi nuo Mirties krūtinės. Gabė linktelėjo ir žvilgtelėjo man per petį.

- Ji pasirinko. Ji aukojasi. Viskas baigta, - garsiu, giliu įsakmiu tonu paskelbė ji. Jos akys sugrįžo prie manęs, kai ji prisilietė prie mano kaklo.