I see you

1.

Vasaros atostogos oficialiai buvo baigtos. Sveika "Vestono" vidurine.

Kai maniau, kad blogiau jau ir būti nebegali, pamačiau prie savo spintelės stovintį negyvelį. Vanesa kaip visuomet tarškėjo neužsičiaupdama ir jo nė nepastebėjo. Nors, geriau pagalvojus, niekas jo nepastebėjo, o tai - tragiška - dar labiau pabrėžia mano beviltišką nesugebėjimą būti kaip visi.

Niekas nežinojo apie mirusiųjų sielas kurias aš kartkartėmis matydavau. Jos visada pas mane atsėlindavo. Pirmą kartą pasirodė taip seniai, kad aš net negalėjau prisiminti, kada tai buvo. Vis dėlto puikiai prisimenu tą atvejį, kai supratau, kad mirusieji ateina ne pas visus žmones, tiksliau, neateina pas nieką, išskyrus mane. Tačiau supratusi, kad jie nieko blogo man nedaro, neliečia ir nekalba, aš juos pradėjau ignoruoti ir jie tiesiog pranykdavo.

Nežiūrėk į jį ir gal būt jis taip pat pradings. Tariau sau mintyse.

Prireikė labai daug valios, kad nežvilgtelėčiau atgal per petį. Mokyklos koridorius buvo pilnas normalių, gyvų žmonių. Jie kalbėjosi, juokėsi ir dalinosi savo vasaros įspūdžiais. Viskas buvo labai tikra. Aš išleidau palengvėjimo atodūsį. Tai buvo pirmoji mano paskutiniųjių mokslų metų diena. Norėjau tuo džiaugtis. O negalvoti apie šalia stovinčią negyvelio sielą.

- Bet tikrai! Ive, ar matei šiandien Luką? Nenuostabu, kad jis pats karščiausias mūsų mokyklos vaikinas, - tarė šalia manęs stovinti Vanesa Hil.

- Ne, aš jo nemačiau, - atsakiau beveik nesiklausydama. - Man visai nerūpėjo, kaip Lukas Brestonas, šiandien ar bet kurią kitą dieną atrodė.

Vanesa užmerkė akis ir atidarė šalia mano esančią spintelę.

- Sąžiningai, Ive, nesuprantu, kaip tu galite būti tokia abėjinga tokiam karštam vaikinui, kaip jis?

Suvaldžiau nuoširdų juoką ir uždėjau ranką ant draugės peties. - Karštam? Ar tikrai manai, kad jis karštas? Jis tik dar vienas eilinis vaikinas, kuris domisi plastikinėmis mokyklos barbėmis. Jam tokios kaip mes niekada nerūpėjo ir nerūpės.

Vanesa gūžčiojo pečiais, - nežinau man jis atrodo visai mielas vaikinas.

- Vanesa, neverta puoselėti tuščių vilčių ir apie jį galvoti. Juo labiau, kai žinai, jog vis dar yra žmogus kuris tavęs laukia...

Matydama nepatenkintą Vanesos veidą, pakeičiau pokalbio temą.

- Taigi, kokią pamoką turėsi pirmiausia? - paklausiau, atsipalaidavusi pirmą kartą, po to kai išvydau negyvą vaikiną, atsirėmusį į mano spintelės duris ir žiūrintį tiesiai į mane.

- Turėsiu dvi geometrijas iš eilės, man taip patiko praėjusių metų geometrijos kursas, kad šiais metais pasirinkau sustiprintą lygį.

Aš nekenčiau geometrijos, jau nuo pirmūjų mokslų metų dienos, kai tik ji prasidėjo devintoje klasėje, tai buvo pamoka, kurios šiais metais tikrai nesirinkau.

- Aš turėsiu anglų kalbą.

- Na, visi žinome, kad tau tai patinka. Turėtų būti smagu, pas poną Robinsoną? O, pažiūrėk, pažiūrėk, pažiūrėk, ten jis, - Vanesa sugebėjo isteriškai raudoti, linktelėdama galvą link ten, kur Lukas stovėjo kalbėdamas su kitais futbolininkais, kaip tik tuo momentu nuskambėjo mokyklos skambutis.

- Gaila, kad nebūsime kartu per pirmąsias pamokas, susitiksime per priešpiečius, - tarė ji ir mojuodama patraukė, ten kur stovėjo Lukas su savo futbolo komanda. Vargšė Vanesa ji nė neįsivaizduoja kur veliasi. Aš be jokios abejonės žinojau, kad jam nebus įdomu kalbėtis su Vanesa. Nuo tada, kai jis prieš penkerius metus persikėlė iš Toronto į mūsų pajūrio miestelį Koldvolteryje, jis niekada nepripažino nė vienos iš mūsų.