I see you

7.

Visą savaitę gulėjau ligoninėje. Kiekvieną vakarą eidavau miegoti su švelnia gitaros styga. Kai prabusdavau vidury nakties, mano ligoninės kambarys niekada nebūdavo tuščias, siela prie kurios buvau pripratusi, tūnodavo pačiame tamsiausiame kamputyje. Jis sėdėdavo šešėlyje ir grodavo man lopšinę.

O Lukas ateidavo kekvieną dieną, tiesiai po savo futbolo treniruotės pabūti kartu su manimi. Mes darydavome jo namų darbus, o vėliau baigę, žiūrėdavome televizorių ir valgydavome jo atneštą maistą. Buvimas su Luku priversdavo mane šypsotis. Mėgavausi kiekviena akimirka, kurią praleidome kartu.

Tačiau vieną naktį, kai siela sėdėjo mano kambaryje ir grojo man, muzika tarsi užpildė vienišas mintis. Tuomet ir supratau, kad man reikėjo šios sielos labiau nei bet ko kito. Praėjusį vakarą ligoninėje jo balsas susijungė su gitaros stygomis. Jis pirmą kartą ištarė žodžius mano lopšinei.

- Gyvenimas, kuriame dabar vaikštau, spaudžia man rankas ir verčia imtis dalykų, kurių nesuprantu. Aš vaikštau po šį tamsų pasaulį, nežinodamas, kas teisinga, o kas ne? Užmiršęs save, kurį kadaise pažinau, iki tavęs. Jaučiu kiekvienos širdies skausmą, aš jaučiu norą pakeisti visa tai, ko įgijau nekęsti. Tamsa mane pasiglemžė, bet šviesa vis dar  traukia mano tuščią sielą. Tuštuma, kurioje aš  kenčiu skausmą užpildo skylę, nebevaldau savęs, nebevaldau savęs dėl tavęs.

Kai mano akių vokai pasidarė sunkūs ir suėmė miegas, mano širdis virpėjo, jo žodžiai, mane sujaudino. Tai buvo žodžiai, kurie aš žinojau, kad reiškė daugiau nei aš galėjau suprasti. Daina, kuria jis užpildydavo mano naktis, buvo daug gilesnė nei bet kas, ką aš kada nors žinojau.
***
Vanesa pribėgo prie manęs tuo metu, kai Lukas atidarė mokyklos duris ir, laikydamas mane už parankės, padėjo įeiti į vidų. Jaudulys jos veide paskatino mane iškart atkreipti dėmesį į ją. Aš nusišypsojau laukdama, kol ji paaiškins džiaugsmingo elgesio pirmadienio rytą priežastį. Tai, kad grįžau į mokyklą, negalėjo būti jos veido euforijos priežastis. Kadangi grįžau namo iš ligoninės prieš pora savaičių, ji nemažai laiko praleido su manimi. Grįžusi į mokyklą tokio atsako tikrai nebūčiau sukėlusi.

Ji sustojo ir žvilgtelėjo į Luką. O šis supratingai atsiduso.

- Hm, susitiksime po kelių minučių, - jis su šypsena atsiprašė ir nuėjo link mano spintelės, nešinas mano kuprine.

- Gerai, kad jo nebėra. Dabar papasakok man, kodėl tau šį rytą tokia gera nuotaika?

Ji apsivyniojo rankomis aplink mano juosmenį ir pasilenkusi man prie ausies sušnybždėjo. - Džeikas Veilandas yra čia. Mūsų mokykloje. Jis čia mokysis. Ar gali tuo patikėti? Aš turiu omenyje, aš žinau, kad jis prieš tai lankė vidurinę mokyklą Breze, Alabamos valstijoje, iki praėjusių metų, kol jo grupė išpopulerėjo hitais ir pradėjo groti visoje JAV, o ne tik Pietryčiuose. Bet vis tiek negaliu tuo patikėti.

Aš negalėjau suprasti apie ką ji kalba, bet nusišypsojau dėl Vanesos jaudulio, net ir neturėdama supratimo, kas buvo tas Džeikas Veilandas. Aš niekada nebuvau girdėjusi apie jį ar jo grupę anksčiau. Stebėjau Vanesos linksmą išraišką, kai mano akys sutiko sielą. Praėjusį vakarą aš nemiegojau norėdama pamatyti, ar jis pasirodys mano miegamajame, ir ar dainuos man, kai aš miegosiu. Bet jis nepasirodė, taip ir nebuvo atėjęs. Pamačiusi jį dabar, prisiverčiau atsidusti iš palengvėjimo. Mintis, kad galbūt nebepamatysiu jo, mane išgąsdino. Aš jam nusišypsojau žinodama, kad turėčiau elgtis taip, lyg jo nebūtų, bet negalėjau. Jo tamsiai mėlynos akys buvo patenkintos ir mažiau persekiojančios, nei prisiminiau. Norėjau nueiti prie jo ir pasakyti ką nors, bet negalėjau šioje salėje, kur pilna žmonių. Jis linktelėjo tarsi atsakydamas į klausimą, bet jo akys niekada nepaliko mano akių. Jo veide susiformavo griežta šypsena, pakeičianti malonią šypseną, kurią aš sutikau.