I see you

11.

Kitą rytą mane pažadino mamos niūniavimas ir braškių kvapas. Atmerkiau akis ir žvilgtelėjau į vėlyvo ryto saulės šviesą. Praėjusios nakties prisiminimai lėtai atgijo mano atmintyje. Atsisėdau į lovą ir pažvelgiau į dabar jau tuščią kėdę, greitai apžvelgiau visą kambarį ir įsitikinau, kad esu viena. Ar jis mane paliko? Aš pasitikėjau juo, maniau, kad jis mane saugos, bet regis jam visai nerūpėjau. Jis nesivargino pasilikti. Nedelsent atsikėliau iš lovos, man reikėjo atidaryti duris ir būti kuo arčiau mamos. Būti vienai nebuvo mano „daryti“ sąraše. Atsigręžusi atgal, pastebėjau, kad jo gitara stovėjo kampe, grįžo nedidelis komfortas, žinodama, kad mažytė dalis jo, yra vis dar čia. Tačiau gitara nebuvo jis, todėl greitai puoliau žemyn.

Mama jau sėdėjo prie stalo. Ji abiem rankomis laikė karštą kavos puodelį, mamos plaukai buvo susivėlę, akys užmiegotos. Tiesą sakant, ji buvo panaši į dygliakiaulę. Pažvelgusi per puodelio kraštą mama nusišypsojo.

- Labas rytas, miegale.

Klestelėjau į kėdę priešais ją ir įsibėriau į dubenėlį kvietinių dribsnių. Mama buvo pastačiusi braškių ir nedidelį ąsotėlį pieno. Įdėjau į dribsnius uogų ir užpyliau pienu. Stengdavausi laiku pavalgyti, bet kai mama namie, tai padaryti būdavo lengviau, nes ji patiekdavo maisto. Jei būdavau viena, nutverdavau kokį nors kąsnį ir po dešimties sekundžių lėkdavau pro duris.

- Rytas, - pasakiau išvargusiu balsu vis dar snūduriuodama. Vaikino prunkštelėjimas mane apstulbino ir aš nedelsent apsisukusi išvydau Džeiką, sėdintį ant sofos ir stebintį mane.

- Tu galvojai, kad išėjau. Aš sakiau, kad to nedarysiu, kol nebūsiu tikras, jog tu saugi, - šypsodamasis tarė jis. 

Aš išleidau palengvėjimą ir silpnai nusišypsojau, o tuomet įsidėjau į burną šaukštą dribsnių.

- Labai gardžiai kvepia, - pasakė Džeikas. Aš susiraukiau, nerimaudama, kad jis negalės valgyti.

Jis nusijuokė. - Nesijaudink, Ive, man nereikia maisto. Aš nevalgau. Taigi atrodo, kad miegojai gerai, - tarė jis, nužvelgdamas mane nuo galvos iki kojų. Paraudusi, iškart pagalvojau apie savo netvarkingus plaukus, kurių nespėjau susitvarkyti dėl skuboto pabėgimo iš savo tuščio miegamojo. 

- Net negalvok šukuotis savo plaukų. Man taip labiau patinka, tai yra seksualu.

Pavarčiau akis, ir atsigėriau pieno.

- Taigi, kokie tavo planai šį rytą, širdele? - mama paklausė, gurkštelėdama rytinės kavos.

- Hm, šiandieną su Vanesa, Vilu ir Luku eisime apsipirkti šokių vakarui. Man reikia naujos suknelės.

Džeikas išsišiepęs sušuko. - Taigi, Lukas vilkės suknelę? - aš erzinamai pažvelgiau į jį, o paskui atsisukau į savo mamą, kuri iki ausų buvo išsišiepusi.

- Taigi Lukas pakvietė tave? Tai įdomu. Gali pasiimti iš manęs banko kortelę. Tiesiog įsitikink, kad nenusipirksi nieko raudono ar geltono. Tos spalvos netinka tavo veido spalvai, - aš linktelėjau.

- Mėlyna, švelniai mėlyna, - tyliai tarė Džeikas, tarsi galvodamas apie tai, o ne sakydamas. Aš nuolat žiūrėjau į maistą.

- Šiandien visą dieną turėsiu pasimatymą su kompiuteriu. Mano naujausias rankraštis beveik baigtas. Aš tokia laiminga, - jos balsas įgavo susijaudinusį toną, kurį ji turėdavo tik tada, kai kalbėdavo apie savo rašymą.

- Arba dar geriau, šviesiai rožinė, - tarė Džeikas ir aš sustingau. Jo žodžiai jautėsi kaip švelnus glamonėjimas ir man prireikė visų jėgų, kad nesitraukčiau. Jis sukikeno, o tada atsistojo, ir nuėjo link durų. Norėjau paklausti jo, kur jis eina, bet negalėjau su čia sėdinčia mama.
***
- Pagaliau galime nueiti pavalgyti. Aš toks išbadėjęs, - Vilas atsikvepė lengviau, nešdamas per petį Vanesos suknelę.