I see you

32.

- Ei, - Ivė murmėjo švelniu, seksualiu, mielu tonu, reiškiančiu, kad ji manęs ilgisi. Paprastai aš neišeidavau dieną pasiimti sielų. Tik tų, su kuriais buvau užmezgęs ryšį. Man nereikėjo būti ten, kad kūnas numirtų. Aš tiesiog turėjau būti ten, kad atimčiau prie kūno prisirišusią sielą. Taigi, nors žmonės mirdavo kiekvieną dienos sekundę, aš ne visada būdavau tą akimirką. Štai kodėl žmonės dažnai matė savo artimųjų „vaiduoklį“ praėjus kelioms valandoms po jų mirties. Siela būdavo dar kūne kol aš jos ateidavau. Aišku buvo ir tokių sielų, kurios atsisakydavo eiti. Tie, kurie bijojo. Tie, kurie tapo pasimetusiomis sielomis ir visą amžinybę klajojo po žemę.

- Atrodai... liūdnai, - tarė ji, apglėbusi mano juosmenį.

- Tiesiog galvoju, - tariau, tvirtai prisitraukdamas ją prie krūtinės.

- Tu išėjai pasiimti sielos, ar ne? - paklausė ji, tyrinėdama mane.

Aš linktelėjau.

- Vaiko?

Aš vėl linktelėjau. - Berniuko.

Ji suprato. Mes apie tai kalbėjome anksčiau. Buvo tiek daug dalykų, kuriuos ji norėjo žinoti, ir aš buvau bejėgis, prieš jos norus. Neįstengiau jai pasakyti ne.

- Kada jis grįš?

- Po šešerių metų.

- Kas jį palydėjo?

- Gabė.

- O, gerai. Jis jai patiks.

Išsišiepiau. Gabė nebuvo pati simpatiškiausia būtybė, kokią buvau sutikęs, bet dėl ​​kažkokios keistos priežasties Ivei ji patiko. Net tada, kai ji galvojo, kad Gabė buvo paauglė mergaitė, kenčianti nuo šizofrenijos.

Ji paguldė galvą man prie krūtinės ir atsiduso. Mirtis nebuvo kažkas, su kuo Ivė susitvarkė gerai, tačiau ji mokėsi ją suprasti labiau.

Ivė

Medis nebuvo toks jau ir didelis. Kvailas Vilas nieko nežinojo. Tai, kad buvau mergaitė, dar nereiškė, kad ir aš negaliu užlipti. Aš jam parodysiu. Tuo metu, kai jis čia ateis, aš būsiu jau viršuje. Tada pažiūrėsime, ar jis ir toliau manys, kad merginos negali padaryti to, ką gali berniukai. HA! Mes galime tai padaryti ir geriau nei jie. Nes mes tiesiog šaunesnės.

Žvilgtelėjau atgal, ar mama stebi pro virtuvės langą ir supratatusi, kad ji nestebėjo. Sugriebiau šiurkščią žievę. Ji buvo šilta ir lipni. Kai jau buvau tvirtai apvijusi abi rankas ir kojas, pradėjau kopti aukščiau. Stengiausi nežiūrėti žemyn. Aš vis kopiau tol, kol patekau į viršų. Nebuvo priežasties žiūrėti žemyn. Tai mane tiesiog išblaškytų. Nedidelė, bet aštri medžio šakelė įpjovė man į ranką ir aš pradėjau šaukti ją traukdama atgal, kad pažiūrėčiau, ar nekraujuoja. Iš mano rankos kyšojo nedidelė atplaiša, aš prispaudžiau delną prie burnos ir dantimis ją ištraukiau. Šypsodamasi iš pasitenkinimo, kai maža skausminga žievė buvo tvirtai tarp mano dantų, aš ją iškišau ir išspjoviau.

Tik pamanykit, aš buvau tokia pat kieta kaip ir bet kuris berniukas. Vilas sakė, kad aš silpna. Nesvarbu! Toliau lipau aukštyn. Gal kartą pamatęs, supras, kad aš šaunesnė už jį, nes aš galėjau pakilti aukščiau, jis mane neįsileido į savo naują namelį medyje. Šiaip ženklas „tik berniukai“ atrodė tiesiog kvailas. Mama sakė, kad man reikia nekreipti dėmesio ir leisti berniukams turėti savo specialią slėptuvę, bet aš negalėjau to padaryti. Tai buvo tiesiog neteisinga, kai aš buvau ta, kuri pirmiausia pateikė nemelio  medyje įdėją. Be to, visa, ką Vanesa norėjo padaryti, buvo makiažas ir dažytis nagus. Kas norėjo gaišti laiką užsiimdamas tuo dalyku? Tikrai ne aš!