I see you

2.

- Sveika Ive, ponas Robinsonas sakė, kad man reikia su tavimi pasikalbėti.

Luko balsas sugražino mane iš staigaus šoko. Ar Lukas Brestonas, tik ką su manimi pasisveikino? Anksčiau, jis man nėra ištaręs nė žodžio. Bet jei ponas Robinsonas jį siuntė, tikriausiai jam reikėjo tam tikros pagalbos dėl mokslų. Tačiau nebuvau tikra, kad noriu padėti, ir tikrai neketinau jam palengvinti mokymosi. Aš sugebėjau nutaisyti „tai ką?“ išraišką ir laukiau tyloje. Lukas įkvėpė oro ir rankomis pradėjo trinti savo kelius, lyg iš tikrųjų nervuotusi.

- Uh, um, gerai, - pradėjo jis, - turiu omenyje tai, kad man reikia pagalbos kalbant. Tiesa ta, kad tai nėra mano dalykas, kurį sugebėčiau gerai daryti, todėl ponas Robinsonas sakė, kad tu esi viena iš tų su kuria galėčiau pasikalbėti dėl tam tikros pagalbos gavimo, - tarė jis net nežvilgtelėjęs į mane. Jo dėmesys visą laiką buvo nukreiptas kažkur už manęs. Man tikrai nepatiko šis vaikinas. Po kelių akimirkų, jis vis dėl to, teikėsi žvilgtelėti į mano pusę. Aš buvau įsitikinusi, kad jis visada, šitą apgailėtinai viltį teikiančią išraišką apdovanodavo merginas, norėdamas gauti tai, ko užsigeisdavo. Mano susierzinimas mane išdavė ir atsiribojo nuo jo žavių kūdikio mėlynų akių įtakos. Aš nekenčiau fakto, kad jis gali priversti mano kūną, į jį taip reaguoti.

- Šiandien dar tik pirmoji mokslų metų diena. Kaip tau jau gali prireikti pagalbos? - paklausiau nustebusi.

- Hm, taip, aš žinau, bet aš... gerai, tai ponas Robinsonas, jis pasiūlė iškart kreiptis pas tave, nes žino kokia yra situacija ir, kad aš to nesugebėsiu padaryti, - po truputį gindamasis kalbėjo jis. Lukas visada buvo geras mokinys. Aš buvau keliose klasėse su juo.

- Kodėl abu galvojate, kad tau nepavyks? Tikrai, nebijai klasėje kalbėti garsiai.

Jis papurtė galvą ir vėl spoksojo kažkur už manęs. - Ne, tai ne tai. Aš laukiau, bet jis daugiau nieko nesakė.

Keista, tai, kad jis mane suintrigavo.

- Aš tikrai nežinau, kodėl tau reikia mano pagalbos? Tai labai paprasta. Tu parašai tau priskirta tema kalbą, o tada ją pateiki žodžiu. Viskas labai paprasta, čia ne matematika su įmantriomis lygtimis.

Liūdna šypsena, jis nuleido galvą žemyn.

- Man nėra taip lengva. Jis pristabdė ir elgėsi taip, lyg norėjo pasakyti kažką daugiau, tada papurtė galvą ir atsistojo. - Nesvarbu, tiek to, pamiršk ko prašiau. Stebėjau, kaip jis nuėjo pro žavių gerbėjų stalą ir išėjo pro duris. Aš patyriau minutės kaltės jausmą, kad jam taip sunku. Jis atėjo paprašyti pagalbos ir aš iš esmės, tiesiog pasijuokiau iš jo. Aš pasiėmiau savo padėklą, supykusį ant savęs, kad pasielgiau, kaip neišauklėta mergiotė ir išėjau.
***
Knygų maišas nuslysdamas nuo mano užtirpusio nykščio, nusileido ant virtuvės stalo pranešdamas, kad grįžau namo. Paskui nuėjau prie šaldytuvo. Šviežios spaustos apelsinų sultys, su kuriomis aš taip sunkiai dirbau vakar, dabar skambėjo tobulai.

- Ive, brangioji, ar tai tu? - mano mamos balsas atsklido iš koridoriaus. Ji buvo įsitaisiusi savo biuro kamputyje su dideliu kavos puodeliu, rašydama savo naujajį romaną kompiuteryje. Net ir negalėdama jos matyti. Aš tai žinojau. Mano mama rašytoja.

- Taip, - atsakiau pildama į stiklinę apelsinų sulčių, jos šlepečių, keliamas triukšmas per kietmedžio grindis, mane nustebino. Tai buvo keistas įvykis. Retai ji atitrūkdavo nuo rašymo, kai grįždavau namo iš mokyklos. Paprastai, ji pasirodydavo, tik vakarienės metu.

- Gerai, džiaugiuosi, kad grįžai, tiesiai namo. Aš turiu su tavimi pasikalbėti, o tuomet dar suspėti pasipuošti, - tarė rodydama į savo per didelius „Mohito“ marškinėlius.