I see you

35.

Prieš dvylika metų

- Prašau. Jei gali ją išgelbėti, tiesiog daryk tai! Daryk viską, ką gali, - prašė mano mama su ašaromis akyse.

Susiraukusi senutė spoksojo į mane. Jos balti plaukai išsiskyrė nuo tamsios jos odos. Ji atidžiai mane studijavo, prieš nukreipdama stiklinį žvilgsnį į mamą. - Ar tikrai nori, kad tai padaryčiau? Ateityje dėl to gali iškilti problemų. Didelių problemų.

- Daryk visiškai viską. Aš tavęs maldauju, man nesvarbu, koks tai būdas, tiesiog daryk tai. Gydytojai jai padėti nebegali. Ji miršta. Prašau, išgelbėk ją... - nutilo mano mamytės balsas, kai ji skleidė garsų verkšlenimą.

- Etel ner pasetis, tu žinai, - pasakė senutė, kai ji nusikvatojo prie lentynos su šimtais buteliukų, pripildytų keistų dalykų, kurių aš neatpažinau.

Stebėjau, kaip ji lakstė ieškodama įvairių daiktų, kuriuos ėmė iš lentynos, kol murmėjo tik sau suprantamus žodžius.

- Kas jis? - girdėjau, kaip klausia mano mamytė.

Aš ir pati tuo domėjausi. Atrodė, kad ji klausia apie kažkokį nepažystamajį. Kodėl mama prašė jos man padėti, aš nesupratau. Ji nebuvo panaši į jokį gydytoją, kurį kada nors anksčiau buvau mačiusi. Kai užmigau, baltos ligoninės kambario sienos, kuriose praleidau pastaruosius kelis mėnesius, buvo paskutinis dalykas, kurį prisiminiau mačiusi. Tada pabudau ir buvau čia. Su šia keista moterimi mažame nešvariame name, kuris kvepėjo pelėsiu.

- Išsaugoti šią mergaitę gali tik vienintelis, pats galingiausias iš visų - tarė ji, žvelgdama į mane, ir maišydama dvokiančią masę.

- Kur jis? Ar man reikia jo ieškoti? - panika mamytės balse privertė mane kovoti, kad akys būtų atviros. Žinojau, kad ji bijojo. Gydytojai nesitikėjo, kad pabusiu. Girdėjau juos šnibždant, kai jie manė, kad aš miegu. Liga buvo užvaldžiusi mano kūną. Aš sirgau. Mano mama buvo liūdna. Sutriuškinta.

- O ne, nesijaudink, tau nereikia nieko ieškoti. Po mano magijos jis pas tave pats ateis, - senosios ponios balse buvo akivaizdus humoras. - Savo magijoje neturiu, tokios galios su kuria, galėčiau ją išgydyti, todėl turėsiu pasisemti galios iš galingiausiojo. Tik jis tai gali padaryti.

Kol mamytė negalėjo užduoti daugiau klausimų, durys atsidarė ir įžengė ne ką vyresnis už mane berniukas. Jo akys priminė audringą jūrą, kuri siautėjo, kai jis uždarė duris už savęs. Šviesūs, ilgi plaukai kabojo virš jo akių ir jis neatrodė lyg priklausytų vyresnei tamsiai damai. Ar jis irgi sirgo? Nedidelis murmėjimas man nesuprantama kalba išniro iš jo burnos, kai kambarys pradėjo tamsėti ir mano akys lėtai užsimerkė.

- Atėjo laikas, - sušnibždėjo pažįstamas balsas man į ausį.

***
Sėdėjau tiesiai lovoje, gaudydama orą. Pro mano langą pasipylė saulės šviesa, o ryškus mano geltonojo kambario linksmumas atrodė prieštaraujantis tamsiai lūšnai, apie kurią sapnavau. Iš kur tai atsirado? Ir tos senutės akcentas. Buvo nesuprantamas ir... ir tada buvo berniukas. Dar kartą jis buvo ten, kai aš sirgau. Aš visą tai buvau pamiršusi, bet aš tikrai sirgau. O tuomet stebuklingai pasveikau būdama penkerių metų. Ši berniuko atmintis buvo anksčiausia, kurią turėjau. Kas jis buvo? Ir kodėl balsas pasakė: atėjo laikas, o gal jau beveik laikas?

Žvalgydamasi po kambarį ieškojau Gabės.

- Ive, - Džeikas stovėjo priešais mano lovą ir pasilenkęs patraukė mane į glėbį. - Gabė sakė, kad buvo užėjusi pas tave dėl Luko. Ji negalėjo jo pamatyti, bet jautė. Ji negali jo sustabdyti, todėl atėjo ir man pranešė.

Aš linktelėjau, leisdama jam jaudintis dėl manęs. Tai buvo komforto priemonė, kurios man dabar reikėjo. Niekas iš to nebuvo prasminga.

- Aš ir vėl sapnavau. Dar vienas sapnas. Dar vienas prisiminimas. Tai neturi prasmės, bet jei jis yra tikras... tada jis kažką paaiškina. Kažką iš mano praeities.