I see you

15.

Jis negrįžo. Aš visą likusį savaitgalį praleidau miegamajame laukdama jo, bet jis taip ir nepasirodė. Atsikėlusi pirmadienio rytą, palindau po šaltu dušu ir apsirengiau su tokia neviltimi, kad beveik išbėgau iš savo kambario, kad kuo greičiau skubėčiau į mokyklą.

Kai mano mama paklausė: argi Lukas nežadėjo šiandieną tavęs nuvežti į mokyklą? Aš sustojau laikydama ranką ant durų rankenos, nežinodama, kaip atsakyti. Didžiąją savaitgalio dalį aš į jo skambučius neatsakynėjau, leisdama jiems keliauti į balso paštą.

Praėjus kelioms valandoms, prisiverčiau išklausyti jo maldaujančius pranešimus, galiausiai paskambinau jam ir nuraminiau, kad tiesiog guliu lovoje, nes sergu. Jis tikėjosi kad mane šį rytą galės nuvešti į mokyklą. Prisiverčiau atsisėsti ir pavalgyti pusryčius, kol laukiau dar dešimt minučių, kol atvyks Lukas.
Atvykus į mokyklą, kažkaip pavyko išlaikyti kantrybę, kol žinksniavau mokyklos koridoriais. Džeiko niekur nemačiau. Jo nebuvo čia. Kendros kuklios rausvos lūpos mane nuramino, kad jis nesislėpė nuo manęs.

Jo tiesiog nebuvo čia. Kiekviena klasė, praėjusi be jo, jautėsi kaip nuolat besiplečianti juodoji skylė mano pasaulyje. Lukas žiūrėjo į mane su rūpesčio ir nusivylimo mišiniu, jis bandė tai nuslėpti, bet jam nepavyko. Kai suskambėjo paskutis skambutis, aš išėjau iš bibliotekos ir patraukiau tiesiai namo. Man reikėjo, kad jis ten būtų.

Bet jo nebuvo. Jis nepasirodė dar dvi dienas.

Kai ketvirtadienį įėjau į anglų literatūros kabinetą, iškart pajutau jį. Sklidanti šiluma, prie kurios buvau įpratusi, sustiprėjo. Pažvelgiau į klasės galą ir radau jį sėdintį paskutiniame suole, suteikia Kendrai kreivą šypsnį, kol pirštu sekė jos žandikaulio liniją. Ji šypsojosi, o jis pasilenkė arčiau jos ir sušnibždėjo kažką į ausį, kas privertė ją apsisukti atgal ir juoktis. Ji žvilgtelėjo į mane ir triumfuodama šyptelėjo. Nusukau nuo jos žvilgsnį atgal į Džeiką, bet jis manęs nematė, lyg manęs čia nė nebūtų.

Jis visą laiką stebėjo ją, viliodamas savo šypsena. Nuo kada Džeikui pradėjo rūpėti Kendra labiau nei aš? Nevalingai užplūdo prisiminimai, apie paskutinį mūsų kartu praleistą vakarą. Prieš akis iškilo aiškus vaizdas kaip tą vakarą, jis mane pabučiavo ir paliko sumišusę, o po to keturias dienas dingo be jokio atsako.

Dabar atrodė, lyg nieko nė nebūtų įvykę.

Aš spoksojau į jį, norėdama, kad jis pagaliau pažvelgtų į mane ir pripažintų mano buvimą šalia. Bet jis to nepadarė. Nebegalėdama ilgiau žiūrėti, apsisukau ir išėjau iš kabineto. Lukas vis dar stovėjo už durų, kur aš jį palikau. Jis kalbėjosi su Damijanu, ir nustebusia šypsena žvilgtelėjo į mane.

- Ei, ar ką nors pamiršai? - paklausė jis.

Aš papurčiau galvą, bijodama, kad pasauliui buvo matoma didžiulė skylė, kurią ką tik mano širdyje išplėšė Džeikas. Skubėjau link Luko ir apvyniojau rankas aplink jo juosmenį. Jo rankos mane akimirksniu apsupo.

- Vyruti, su tavimi pasikalbėsiu vėliau, - išgirdau jį sakant Damijanui per mano viršugalvį.

- Kas negerai? - jis sušnibždėjo man į ausį toliau laikydamas mane. Norėjau verkti, nes nemylėjau jo. Lukas mane mylėjo ir nebuvo nusipelnęs mano vaidmainiavimo su juo. Jis niekada negalėtų manęs įskaudinti taip, kaip ką tik padarė tai Džeikas. Jis buvo toks geras ir nuoširdus. Kodėl aš negalėjau jo mylėti? Laikiausi prie jo tvirčiau, bijodama, kad jis gali išgirsti mano mintis ir bet kurią akimirką atsitraukti nuo manęs. Tačiau Lukas negalėjo jausti mano baimės ir sumišusių jausmų.

Jis prisitraukė mane arčiau ir rankomis pradėjo trinti mažus apskritimus ant mano nugaros. Ašaros pradėjo kauptis akyse ir aš subariau save už tai, kad leidau verkti, kito vaikino glėbyje. Lukas nusipelnė to, kas galėtų jį tikrai mylėti. Aš kažkada jo nekenčiau, nes maniau, kad jis tiki, jog jis man per geras. Dabar aš savęs nekenčiau, nes žinojau, kad jis man išties buvo per geras. Aš jo nenusipelniau, bet vis tiek laikiausi prie jo. Aš gal ir nemylėjau jo, bet man jo reikėjo. Jis nesuprato, kad mano viduje jautėsi tarsi išplėšta skylė, dėl to, kad kitas vaikinas mane atstūmė.
***
- Panelė, Ivė Grei, nesijaučia gerai. Jai reikia eiti į slaugytojos kabinetą. Jei ją išleis namo, aš būtinai grįšiu jums pranešti, - Lukas paaiškino mano mokytojui, laikydamas mane per apglėbtus pečius.

- Gerai, ar tu ją parveši namo? - pono Robinsono balsas skambėjo susirūpinęs.

- Taip, pone.

- Tuomet man daug ramiau. Nagi paskubėkite.

Durys užsidarė, ir koridorius tapo tylus.

Nenorėjau eiti pas slaugytoją, bet žinojau, kad visą dieną negalėsiu stovėti mokyklos koridoriuje leisdama Lukui mane laikyti. Aš atsitraukiau tik tiek, kad pažvelgčiau į jo veidą. Jis buvo susirūpinęs, kai nušluostė ašarą nuo mano skruosto.

- Kas negerai, Ive? - tyliai paklausė jis.

Man pavyko silpnai šyptelėti. - Manau, kad blogas jausmas mane tiesiog užklupo. Noriu vėl jaustis gerai. Šis savaitgalis buvo apgailėtinas, - prisipažinau, turėjau pridėti šiek tiek tiesos apie tai, ką sakiau.

Jis linktelėjo ir vėl prisitraukė mane į glėbį. - Atsiprašau už savo vaidmenį šioje srityje. Aš negaliu pakęsti, kai tu verki. Tai mane žudo, - švelniai tarė jis ir suspaudė mane. Lukas buvo mano ryšys su realiuoju pasauliu ir mano jaukumo šaltinis, ypač dabar, kai mano širdis dungsėjo be pertraukų. Mane labiausiai gąsdino tai, kad mano širdį sukrėtė kažkas, ko net nepažinojau.

Galiausiai Luko lydima nuėjau pas slaugytoją į kabinetą, ir prabuvau ten visą laiką, kol baigėsi anglų literatūros pamoka. Kai žinojau, kad jau bus saugu grįžti į antrą matematikos pamoką. Patikinau slaugytoją, kad jaučiuosi daug geriau ir noriu eiti į klasę. Matematika buvo vienintelė pamoka, kurioje žinojau, kad neteks susidurti su Džeiku ar Kendra. O Lukas bus su manimi pasaulio istorijoje, kur galėsiu Džeiko buvimą lengviau ignoruoti.
Kai išėjau iš slaugytojos ir patraukiau koridoriumi, galvoje kilo baisus įspėjimas, kad kažkas mane stebi, pajutau kaip kūnu perbėgo drebulys. Aš nedelsent apsidairiau, bet koridoriuje nieko nebuvo. Ramiau nuo to nepasidarė. Nieko nelaukdama patraukiau į klasę. Ėjau greičiau nei įprastai, norėdama būti šalia kitų žmonių. Buvimas vienai tuščiame koridoriuje sugrąžino bauginančius prisiminimus.

Ypač dabar, kai nebebuvau tikra, ar Džeikas man padės.

Jis net nežiūrėjo į mane, tai kodėl jis turėtų ateiti pas mane, ir man padėti, jei siela mane sugalvotų persekioti? Pojūtis, kad kažkas mane stebi, sustiprėjo tolyn koridoriumi, kur aš ėjau.

Kodėl matematikos klasė turėjo būti pačiame koridoriaus gale? Aš žvilgtelėjau atgal per petį ir vis dar nieko nepastebėjau. Tačiau manęs neapleido, nuojauta, kad kažkas mane stebi. Kūną išpylė šaltas prakaitas, pajutau, tarsi virš galvos būtų praslinkęs, niūrus, juodas šešėlis. Aš pradėjau bėgti. Nemačiau jos, bet žinojau, kad ji ten. Mano širdis plakė, kaip išprotėjusi. Žiūrėjau į savo klasės duris. Jos atrodė vis dar per toli, tačiau aš žinojau, kad jei surikčiau, kas nors mane vis tiek išgirstų. Šaltis sustiprėjo, oras pasidarė tirštas, todėl darėsi sunkiau kvėpuoti. Man reikėjo trumpam sustoti, kad leisčiau deguoniui patekti į savo plaučius.

Durys atsidarė kaip tik tada, kai dėl deguonies trūkumo mano regėjimas pasidarė miglotas, o aštrus dieglys spaudė šonus. Aš numečiau knygas ir uždėjau rankas ant kelių, leisdama orui patekti į vidų. Pėdų garsas mane apstulbino ir aš išsitiesiau pasiruošusi vėl bėgti, bet pamačiau tik Džeiką tolstantį.

Kad ir kas ten buvo, man pasisekė, kad jis nesuvokė, kad Džeikui daugiau nerūpėjo mane saugoti. Mano širdis nebesidaužė iš baimės, bet spaudė skausmas dėl išdavystės jausmo. Susirinkau knygas nuo žemės ir prieš įeidama į klasę, dar kartą žvigtelėjau į tolstantį Džeiką.