Jis ir aš. Tai neįmanoma

1 skyrius

Mokykla baigta. Taip sau pasakiau, kai rankose jau laikiau atestatą - dokumentą, kuris įrodė, kad pagaliau esu laisva nuo mokyklos prievolių.

Stengdamasi išvengti fotografų, tai yra, kitų mokinių tėvų su savo telefonais ar prabangiais fotoaparatais, išlėkiau vos ne pirmoji iš mokyklos salės. Nenorėjau, kad kas nors mane kalbintų. Neturiu laiko, žmonės. Ir ne, tikrai niekur nevažiuosiu atšvęsti mokyklos baigimo. Didelio čia daikto. Egzaminai išlaikyti, su pamokomis atsisveikinau, taigi viskas. Prasideda vasara. Metų laikas, kurio neapsakomai laukiau.

Kai atsisveikinau su keliomis savo draugėmis, kurios tikriausiai net negirdėjo manęs per visą šurmulį, nužingsniavau link autobusų stotelės. Mano ėjimo procesas buvo be galo lėtas, nes įsimaišiau į mokinių srautą. Girdėjau džiaugsmo šūksnius ir rėkavimus. Mokykla baigta, valio, o dieve, aš taip to laukiau, pagaliau vasara. Tačiau niekas nesistengė, kad tas verdantis mokinių skruzdėlynas bent kiek pajudėtų. O dangau, nenorėjau čia likti visą vasarą. Pagrindinė priežastis, kodėl taip puoliau namo, buvo ta, kad mano tėvai turėjo išvažiuoti į užsienį beveik mėnesiui. Vadinasi namie liksiu visiškai viena. Tad būtinai turėjau pasinaudoti tokia proga kuo ilgiau.

Mano atostogos jau buvo suplanuotos nuo neatmenamų laikų. Mano mėgstamiausi filmai, nuobodžios TV laidos, kompiuteris, nesveikas maistas ir galbūt kelios knygos. Švietėsi nuostabi vasara.

Išlipau iš autobuso pakilia nuotaika. Nesvarbu, kad šis buvo prigrūstas žmonių ir kad su savo blankiai mėlyna suknele atrodžiau, kaip mielas pyragaitis (dėkoju savo mamai), aš vis tiek širdyje džiaugiausi.

Be galo laukiau tos akimirkos, kada peržengsiu savo namų slenkstį ir išsišiepusi pateiksiu mamai atestatą su įrodymu, kad mokyklą baigiau su nuostabiu vidurkiu. Tai buvo vienintelė sąlyga, dėl kurios man tėvai leido pasilikti namie visiškai vienai. Žinoma, jiems ir tai nereikėjo dėl nieko nerimauti. Jų pilnametė dukra buvo visiška nuoboda ir neturėjo draugų. O gal būtent dėl to jie ir turėjo nerimauti. Nežinia, kokią pabaisą prilipusią prie sofos jie ras grįžę.

Įėjusi į savo senovinio stiliaus namus, pirmiausia išgirdau balsus, sklindančius iš virtuvės. Susiraukiau. Pakili nuotaika kažkur pakibo virš manęs. Specialiai su triukšmu nusiaviau batelius ir pamečiau juos ant žemės. Tuo tarpu iš balso bandžiau atspėti, kas sumanė pas mus pasisvečiuoti tokią pasakišką dieną.

-Čia Hedlė? Tikrai?- išgirdau nustebusį moters balsą vos tik įėjau į virtuvę.

Nužvelgiau ją. Garbanoti, tamsūs bei tankūs plaukai, rudos akys. Atrodė lyg būčiau ją pažinojusi. Trumpam žvilgtelėjau į savo mamą tikėdamasi pristatymo, tačiau ši tik šypsojosi.

-Laba diena,- mandagiai pasisveikinau.

-Sveika, Hedle,- moters veide pasirodė plati šypsena.- Užaugai šaunia mergina. Prisimenu, kokia buvai mažytė, tokia nedrąsi.

Mano mama atsistojo įpilti šiai moteriai dar arbatos. Virtuvės stalas buvo nukrautas sausainiais. Tikriausiai mama ir vėl eksperimentavo.

-Ji ir tebėra nedrąsi, bet taip pat turi labai kvailą charakterį. Neįsivaizduoju, į ką ji tokia atsigimė,- apsimestinai priekaištavo mama. Ji taip visada darydavo prieš kitus, numesdavo kokią kandžią repliką apie mane. Bet tai manęs nei kiek nežeidė. Mano ir tėvų santykiai buvo geri, mes dažnai vieni kitus pašiepdavome.

Moterys lyg susitarusios nusijuokė patvirtindamos, kad mamos komentaras buvo juokingas.

-Fiora,- viešnia kreipėsi į mano mamą.- Į mano galvą ką tik atėjo nuostabi idėja. Tavo dukra galėtų vykti su mumis. Jeigu judu negalite, mes priimsime Hedlę. Bilietai jau vis tiek rezervuoti.