Jis ir aš. Tai neįmanoma

2.2 skyrius

Visada buvau viena iš tų, kurie mėgsta pamiegoti ilgiau. Naujoje vietoje išmiegojau net nejusdama pokyčių, tad išsiropščiau iš lovos vos pajudindama apmirusius raumenis. Namuose buvo kaip niekad tylu, todėl patylomis susigraibiau dantų šepetuką ir nuėjau į vonią. Atlikusi rytinį ritualą ir apsirengusi mėlynais džinsais ir rusvais marškinėliais išsliūkinau į virtuvę medžioti maisto. Žinoma, baisiai nustebau, kad jau dešimta ryto, o pusryčių stalas dar nebuvo padengtas.

Buvo baisiai nedrąsu šeimininkauti ne savo namuose, tačiau negalėjau iškęsti. Privalėjau kažko užvalgyti, kol mano brolis ir jo mergina parpė.

Visgi vos tik atidariau šaldytuvą išgirdau kaip su trenksmu atsidaro kito kambario durys. Sustojusi prie atvirų šaldytuvo durelių žiūrėjau išplėtusi akis, kaip iš kambario išpuola visa užsimiegojusi Skotė. Netrukus po jos išlindo ir Natas.

-Velnias,- nusikeikė mergina.- Ir vėl pramiegojom.

Su tais žodžiais ji stulbinamu greičiu įsisuko į vonios kambarį, o Natas, lyg manęs nepastebėjęs, maudamasis kelnes įšokavo į virtuvę.

-Labas rytas,- pasisveikinau pasimetusi, jog nieko nesuprantu, kas čia vyksta.

Natas žvilgtelėjo į mane apsnūdusiomis akimis tarsi matytų mane pirmą kartą. Negaliu patikėti, kad jis užmiršo mane.

-O, Hedle,- leptelėjo jis, bet netrukus atsikvošėjo.- Trauk viską iš šaldytuvo. Nebėra laiko manytis karališkų pusryčių.

Greitai susizgribusi pačiupau pieno ir sausų pusryčių pakelį, kuris kažkodėl buvo įkištas į šaldytuvą. Namuose buvau pratusi prie padorių pusryčių, pietų ir vakarienės. Net jei abu tėvai dirbdavo, mama visada paruošdavo kažką kitai dienai. Svarbiausia, kad viskas būtų sveika. Dar iki šiol nesuprantu, kaip Natas gali būti iš tos pačios šeimos, kaip ir aš.

-Kaip puiku, jog turime pagalbininkę,- tarė Skotė grįžusi iš vonios. Ji buvo apsirengusi sportiniais šortais ir marškinėliais su kažkokios komandos pavadinimu. Nemaniau, kad Nato mergina tokia sportiška. Kiek vakar mano brolis papasakojo, ji yra jo grupės narė. Tačiau jie abu dar dirba kažkur papildomai, nes vien iš koncertų nepragyvena. Būtent to mūsų tėvai tikrai neturėtų žinoti.

-Ak, kol nepamiršau,- tarė Natas nustodamas valgyti. Jis susižvalgė su savo mergina.- Kadangi per dvi savaites tikrai sunku surasti tau darbą, taigi turime pasiūlymą padėti Skotei. Galbūt įsipaišytum kur nors.

-Mhm,- pritariamai pilna burna sumurmėjo mergina.- Algos negausi, bet bent jau pasavanoriausi.

Ji šyptelėjo neparodydama dantų. Žinoma, mes jau aptarėme, kad man reikėtų kažkokio užsiėmimo, tačiau dabar tik suvokiau, kokia buvau išlepusi. Nenorėjau prarasti laisvadienių su serialais.

-O ką tu dirbi?- paklausiau. Apetitas jau buvo pradingęs.

Skotė dar labiau išsišiepė. Jos skruostai buvo išpūsti nuo maisto pertekliaus.

-Pamatysi.

.

Kai mano draugai ar šiaip pažįstami mokykloje girdavosi, jog per visą vasarą liejo devynis prakaitus darbe ir užsidirbo nemažą sumelę pinigų, kuriuos greitai išleido, aš tylėdavau užrauktu veidu. Mano didžiausias darbas per vasarą buvo nupjauti savo namuose žolę, o ir taip atlyginimo jokio negaudavau. Žinau, buvau pasiekusi aukščiausią tinginystės lygį, bet visgi man ir darbo paieškoje nesisekdavo. Arba pritrūkdavo motyvacijos.

Taigi sužinojusi, kad Skotė dar papildomai dirba asmenine trenere, gavau šoką. Stadionas, kuriame šiuo metu ji turėjo dirbti, buvo netoli mano brolio namų, todėl eidama nespėjau suprasti, kokį vaidmenį čia atliksiu. Asmeninės trenerės asmeninė padėjėja? Skamba tikrai gerai.

-Nemaniau, kad dar kažką dirbi be muzikavimo,- tariau nedrąsiai šyptelėdama. Sportas nebuvo mano sfera, tad jaučiausi čia lyg ateivė nepažįstamoje planetoje.

-Aš baigiau sporto mokyklą, nes mano abu tėvai dirba mokykloje kūno kultūros mokytojais,- papasakojo Skotė, kai įžengėme į žalia pievele aptrauktą didžiulį stadioną.- Taigi privalėjau kažkuo užsiimti rimtesniu, ne tik muzika. Ak, tiesa, dar dirbu padavėja ir kartais prekybos centre dėlioju prekes.

Skotė šyptelėjo žvilgtelėdama į mane. Jaučiau nemalonią gėdą, nes aš sugebėdavau tik sėdėti namuose ir pasišildyti maistą mikrobangų krosnelėje.

-Nepergyvenk,- mostelėjo ranka ji tarsi perskaičiusi mano mintis.- Natas sakė, kad studijuosi kriminologiją, taigi tau tikrai užteks vieno darbo.

Nusišypsojau pajutusi paguodą. Užsimaniau tapti tvarkos sergėtoja, nes jau buvau susidūrusi su nusikaltėliais. Be to, jau buvau ir pašauta. Abejoju, ar dar kas nors turėjo tiek patirties, kiek aš. Žinoma, už viską turiu būti dėkinga Reidui. Tik šį kartą tai sakau su sarkazmo gaidele.

Nekenčiau jo visa širdimi ir tikriausiai niekada nekęsiu. Nekenčiu ir savo širdies, kuri taip prie jo prisirišo...

-Kur mano vaikučiai?- žaismingai savęs paklausė Skotė. Iš tolo matėsi, kaip jau prie tvoros rikiuojasi koks dešimtis penktokų ar net mažesnių pyplių.- Patikėk, su jais vargo daugiau nei išmokti dainos žodžius per pusvalandį.

Skotė man mirktelėjo. Mintyse susiraukiau lyg paragavusi citrinos. Visiškai nemokėjau bendrauti su vaikais. Turėjau kelis mažus pusbrolius ir pusseseres, bet šalindavausi tų padaužų, kaip velnias kryžiaus.

-Man čia pastovėti?- paklausiau tikėdamasi, kad Skotė man nelieps būti aukle.

-Kol kas taip,- atsakė ji.- Tik nepabėk, jei ko prireiks, šauksiu tave.

Skotė vėl nusišypsojo, o tada dideliais žingsniais nuėjo prie vaikų. Girdėjau, kaip ji griežtai liepė vaikams susistoti pagal ūgį, o tada išvadino juos tingiais saldainių monstrais. Vaikai iškart suspaudė žabtus ir paklusniai klausė nurodymų. Aišku, plati Skotės šypsenai išdavė, kad ji tik juokauja.

Taip stovėjau maždaug dešimt minučių žiūrėdama, kaip tie energijos pilni vaikai mankština savo raumenis pasiruošdami bėgimui. Jau ketinau eiti atsisėsti ant suolo apdėto vaikų daiktais, bet visai netikėtai pro pat mane praskriejo kamuolys. Sustingau lyg būčiau įžengusi į minų lauką, o kaip tik tuo metu kamuolys trenkėsi į tvorą ir atšokęs skriejo link manęs. Negrabiai iškėlusi rankas prieš savo veidą sustabdžiau jį. Kamuolys nusileido prie mano kojų. Tada atsisukau pažiūrėti, koks kvailys žmones laiko taikiniais, bet nespėjusi nutaisyti pikto veido, tiesiogine to žodžio prasme pamečiau žandikaulį. Nebejutau nė vienos savo kūno dalies. Ten stovėjo ne kas kitas kaip Reidas.