Jis ir aš. Tai neįmanoma

19 skyrius

Vos tik išėjome iš patalpos išgirdome triukšmą. Pritūpiau prie turėklų pasisukdama į Kloverą ir liepdama jai padaryti tą patį. Tuomet atsargiai pažvelgiau žemyn. Apačioje vaikščiojo trys vyrai. Su savimi jie turėjo ginklus ir pasiskirstę kažko ieškojo. Tai galėjo reikšti, kad Reido planas nevyko sklandžiai kaip tikėjomės. Jis ir Seinas buvo pastebėti. Tik nežinia, ar jie pirmiau surado Salesą.

Atsisukau atgal pažiūrėti, ar nieko nėra mums už nugarų. Tada palaukiau, kol tie trys vyrai išskirstys, ir atėjus progai linktelėjau šalia manęs tupinčiai Kloverai. Atsistojusios greitai nulipome žemyn ir išėjome į salės vidurį, kad galėtume pasiekti išėjimą.

-Hedle!

Krūptelėjau, kai kažkas palietė mano petį. Staigiai atsisukau pasirengdama imtis bet kokių priemonių, tačiau priešais save išvydau Reidą.

-Ei, čia tik aš,- nuramino jis.

-Reidai, pagaliau,- su palengvėjimu ištarė Klovera ir lyg vijurkas apsivijo vaikinui aplink kaklą.

-Klovera, dabar netinkamas metas,- susiraukęs atsitraukė Reidas. Mergina susiraukė, kad ją atstūmė, bet vaikinas nekreipė dėmesio. Jis atrodė susikrimtęs dėl nepavykusio plano.- Salesas sužinojo, kad mes čia, ir pasiuntė savo vyrus. Atsiskyriau nuo Seino, bijau, jog jį sugavo.

-Kaip tai sugavo?- suklusau.- Tai ką dabar darysime? Reidai, Salesas mus visada lenkia vienu žingsniu, vienintelė išeitis paskambinti policijai.

Reidas prikando lūpą trumpam žvilgtelėdamas į mane. Mano žodžiai prisidėjo prie susinervinimo.

-Negaliu ir toliau nuo jo bėgti,- pratarė vaikinas nusisukęs.- Tiek mažai trūksta, kad jį priduočiau. Visi įrodymai yra čia.

Jaučiau, kaip nerimas kyla gerkle kabindamasi savo aštriais nagais. Saleso vyrai bet kuriuo metu gali mus surasti. Tuo labiau, kad mes stovėjome geriausiai matomoje vietoje. Ir nei vienas nežinojome, ką daryti. Šioje vietoje Reidas galėjo viską užbaigti, tačiau jo draugų saugumas buvo to kaina.

-Nesuprantu, kas čia vyksta,- įsiterpė Klovera.- Buvau pagrobta akivaizdžiai rankas susitepusių vyrų, tad man reikia normalaus paaiškinimo. Reidai, prašau tučtuojau atsakyk, kodėl į tai mane įvėlei? Mano tėvas visko taip lengvai nepaleis...

-Ar gali užsičiaupti?- sušnypščiau pasisukdama į merginą. Norėjau jai pasakyti, kad mano situacija yra lygiai tokia pati, tad ji nėra vienintelė nukentėjusioji. Tačiau šiuo metu, negaliu patikėti, bet buvau Reido pusėje. Vaikinas susidėjo su blogais žmonėmis ir, nors pats to nenorėjo pripažinti, jam reikėjo pagalbos, kad galėtų ištaisyti šią klaidą.

-Reidai, tikriausiai ieškojai manęs? Kažkaip mes vis prasilenkiame.

Nepažįstamas balsas privertė mano širdį nusiristi į kulnus. Pažiūrėjau į Reidą, vaikinas buvo pasisukęs kaip tik į tą pusę ir matė balso savininką. Lėtai atsisukau ir aš. Staiga pasijutau, kaip veiksmo filme, kai pagrindinis herojus paskutiniame epizode susiduria su savo priešu, o šis laiko į jį nutaikęs ginklą.

Tik šįkart priešas buvo ne vienas. Mes buvome apsupti. Kokie penki vyrai stovėjo viršuje, tada dar penki apačioje. Jie visi turėjo po ginklą, nukreiptą į mūsų grupelę, o vienas vyras laikė Seiną įrėmęs pistoletą jam į smilkinį. Vaikinas buvo be akinių, prisimerkęs, keliose vietoje veidas paraudęs nuo sumušimų.

-Pasiilgau tavęs, Reidai,- prabilo vyras su atgal sulaižytais plaukais.- Laikiau tave tarsi savo sūnumi, o tu vis bėgi nuo manęs ir ieškai progos, kaip mane išduoti.

Tai ir buvo Salesas. Vyresnis nei keturiasdešimties, veido oda nelygi, po akimis tamsūs ratilai. Nors ir apsirengęs prašmatniai, jis atrodė atgrasiai, lyg smulkus gatvės nusikaltėlis. Visgi apsuptas savo apsauginių jis jautėsi padėties šeimininku.

Pastebėjau, kaip Reidas įsitempė. Mes visi buvome beginkliai. Laikėmės plano, kuris visiškai sugriuvo. Vis dar tikėjausi, kad Reidas kažkokiu būdu pasiuntė žinutę policijai. Tačiau net augantis panikos priepuolis patvirtino, jog papuolėme į blogiausią galimą situaciją. Mus supo pavojingi žmonės su tikrai ginklais. Šansų pabėgti nebuvo. Nebent stebuklingai įgaučiau gebėjimą pranykti arba tapti nematomai.

-Salesai, paleisk juos. Jie čia niekuo dėti,- bandė tartis Reidas.- Juk tau reikalingas tik aš.

Vyras šyptelėjo, jis turėjo tarpą tarp priekinių dantų. Tada pasisukęs į savo apsauginius nusijuokė.

-Tu rimtai? Manai, kad paleisiu liudininkus? Jų likimas bus kitoks.

-Šikniau tu, mano tėvas ant tavęs užsiundys pačius geriausius advokatus ir tu sėdėsi kalėjime, kol supūsi!- paleido savo gerklę Klovera. Nebuvau tikra, ar ji suprato, kokiame pavojuje mes buvome.

Saleso žvilgsnis lėtai nuslinko į blondinę. Jis pakraipė lūpas.

-Manika, atsikratyk šitos pirmiausiai. Negaliu pakęsti grasinimų.

Išplėčiau akis išvydusi kaip Manika išeina į priekį su ginklu rankose. Anksčiau nemačiau jos, nes ji buvo užlindusi už kitų vyrų. Mergina paklusniai vykdė nurodymą. Jos veidas buvo sustingęs tarsi tokia užduotis nebūtų jai pirma.

-Tik greitai, tuoj pražilsiu,- pavartė akis Salesas. Jo atsainumas dėl žmogaus gyvybės kėlė man siaubą.

Klovera išsigandusi staigiai užlindo už manęs ir suėmė už pečių, kad nesugalvočiau pasitraukti. Tą akimirką man sutraukė pilvą.

-Nedaryk to, Manika,- atkalbinėjo Reidas.- Žinau, kad tu nenori susigadinti savo gyvenimo.

Mergina trumpai žvilgtelėjo į jį. Tada užtaisė pistoletą ir nutaikė mano pusėn. Mano širdis pradėjo plakti sparčiau. Manika žiūrėjo kiaurai manęs. Jai nebuvo svarbu į ką pataikys, kad tik įvykdytų savo užduotį.

-Reidai, tu visai nepažįsti šios merginos,- nusijuokė Salesas.- Lojalumas pakeičia žmogų. Gaila, kad tavo dėdė pasirinko mane išduoti. Iki tol jis buvo vienas iš geriausių mano žmonių.

-Manika, tikrai tave pažįstu geriau už visus,- nepasidavė Reidas ignoruodamas Saleso kalbas.- Tu dar turi išeitį palikti visai tai ir išsigelbėti.

Merginos žvilgsnis nuslydo į Reidą. Ji tvirtai tebelaikė pistoletą nukreiptą į mane ir Kloverą.

-Jau per vėlu,- tyliai ištarė Manika pažiūrėdama mano pusėn.

Tačiau netikėtai jos veidas persikreipė. Ji užsimerkė ir tuomet staigiai atsisukusi atgal šovė į pirmą pasitaikiusį Saleso vyrą.

Šūvis pokštelėjo mano galvoje. Nustėrusi tarsi apgaubta šalčio žiūrėjau į ant žemės krentantį negyvą kūną. Manika pataikė jam tiesiai į kaktą. Nužudė akimirksniu.

Visgi tai dar nebuvo pabaiga. Salesas tuoj pat irgi išsitraukė ginklą ir nutaikė kažkur mūsų pusėn. Nesuvokiau, į ką jis nusitaikė, nes mano akyse pradėjo temti. Panika užgulė mano krūtinę, man darėsi vis sunkiau kvėpuoti. Antrą kartą pasirodęs priepuolis per tokį trumpą laiko tarpą nieko gero nežadėjo.

Staiga man užkrito ausys. Vaizdas pradėjo lietis. Kažkas sugriebė mano ranką. Atsisukusi išvydau, kaip į gamyklą įsiveržė policininkai. Jie liepė visiems mesti ginklus, o tada guldė ginkluotuosius ant grindų. Kažkas visgi iškvietė pagalbą. Tačiau tada sutrikau, kad jaučiuosi pernelyg keistai. Mano kūnas buvo tarsi suvaržytas, bet ne dėl panikos priepuolio.

-Jūs visi sveiki?- paklausė Reidas, kai kitų policininkų vedami pasitraukėme į saugesnę vietą.

Staiga suvokiau, jog mano kairysis šonas dega. Pridėjau delną nesuprasdama, kas vyksta.

-Reidai... - spėjau ištarti ir neišsilaikiusi pargriuvau ant grindų. Ranka užčiuopiau savo pačios kraują.

Mane pašovė. Salesas buvo nusitaikęs į mane.