Jis ir aš. Tai neįmanoma

15.2 skyrius

REIDAS

-Hedle, tu nemiršti. Tau viskas bus gerai.

Ji suaimanavo tarsi norėdama kažką pasakyti. Mergina laikydamasi uždėjo savo ranką man ant peties. Jos raumenys buvo visiškai atsipalaidavę, todėl man teko ją nuvesti iki mašinos. Visą kelią ji sielojosi matanti tunelį su ryškia šviesa, o kai galiausiai atsidūrėme prie jos brolio buto, ji pradėjo lieti neapykantą ant manęs.

-Reidai, man labai bloga,- suvapėjo ji.- Mane kažkas nunuodijo, o tu sakai, kad viskas gerai. Tu beširdis.

-Tai ne nuodai,- tariau prilaikydamas ją viena ranka už liemens.- Bet tikrai tau į kokteilį kažko įpylė, kas pagreitino apgirtimą.

-Aš niekada negeriu...- paprieštaravo ji atlošdama galvą ir išleisdama gilų atodūsį.- Man taip bloga. Noriu miego, bet tuo pačiu nenoriu. Kodėl mano gyvenimas toks sunkus... Aš juk nieko nepadariau, kam mane nuodyti?

Žvilgtelėjau į ją susikrimsdamas. Iš dalies mane ėmė juokas, nes Hedlė tikrai ne iš tokių, kurie greitai pasigeria, o jos reakcija nuo alkoholio tiesiog neįkainojama. Ji atrodė lyg mažas vaikas, kurio nuotaikos keičiasi kas minutę. Tačiau mane neramino tai, kas norėjo pakenkti Hedlei. O galbūt tai buvo žinutė man.

-Ar tavo brolis namie?- paklausiau, kai sustojome prie buto durų.

-Jis tikriausiai vis dar kine,- sumurmėjo ji nunarindama galvą.- Raktai mano rankinėje.

Greitai sugraibiau raktus ir atrakinau duris.

-Nejunk šviesos, nes mano akys gali sprogti,- sutrukdė Hedlė, kai norėjau paspausti jungiklį.

-Gerai, kur tavo kambarys?- paklausiau prilaikydamas ją abejomis rankomis.

-Kažkur ten...- ji mostelėjo ranka į koridorių. Nuvedžiau Hedlę ten ir ji pati susirado reikiamas duris.

Kai įėjome vidun, paguldžiau ją į lovą ir įjungiau stalinę lempą.

-Dar neužmik,- paliepiau.- Atnešiu tau vandens, turi išvalyti savo skrandį, kad rytoj nebūtų taip blogai.

-O dangau, man jau dabar bloga,- sumurmėjo ji žvelgdama į lubas lyg užhipnotizuota.

Prieš išeidamas pažiūrėjau į ją. Hedlė buvo trapi būtybė, tačiau iš visų jėgų stengėsi atsikratyti šios etiketės, kurią, kad ir kaip gaila, pats jai daviau. Tikriausiai dėl to ji ir sutikdavo visur eiti su manimi. Kad įrodytų, jog yra kur kas drąsesnė nei kiti mano.

Netrukus atnešiau Hedlei pilną stiklinę vandens. Mergina dūsaudama atsisėdo ir paklusniai pradėjo gurkšnoti vandenį.

Jau ruošiausi palikti ją ilsėtis ir išeiti, tačiau Hedlė sustabdė mane.

-Ar gali pasilikti, kol užmigsiu?- paprašė ji padėdama tuščią stiklinę ant naktinio stalelio. Tuomet pasislinko palikdama man vietos.- Man gėda to prašyti, bet jei numirsiu, tai galėsi būti liudininku.

Nieko jai neatsakydamas atsisėdau šalia jos. Lova buvo viengulė, tad jos kojos lietėsi prie mano nugaros. Hedlė lengvai atsiduso.

-Bijau užmigti, bet jaučiuosi pavargusi,- sumurmėjo ji tarsi prarasdama paskutines jėgas.

-Gali miegoti, rytoj viskas bus gerai,- patikinau ją.

Mergina žvilgtelėjo į mane primerkdama akis lyg saugodamasi ryškios šviesos.

-Gal numanai, kas galėjo tau tai padaryti?- paklausiau, kol ji dar buvo sąmoninga.

Ji pasitrynė kaktą ir susiraukė.

Tas barmenas į mane keistai spoksojo. Tikriausiai jis ir įpylė nuodų į mano kokteilį.

-Tai ne nuodai, Hedle,- atsidusau. Tuomet pakračiau atmintį, ką mačiau klube. Barmeno veidas nebuvo man įsiminęs, bet galėjo būti, kad jis visai nebuvo tuo, ko dėjosi.

Netrukus Hedlė pradėjo merktis. Tada ji pasisuko ant šono į mano pusę ir padėjo rankas po skruostu.

Kai ji užsimerkė, pajutau dūrį į paširdžius. Tą patį jau išgyvenau, kai ją gabeno į ligoninę su šautine žaizda. Manyje sukilo pyktis. Norėjau nudėti tą, kuris taip su ja pasielgė. Kad ir kas norėjo man pakenkti, neteisinga buvo skriausti niekuo dėtą Hedlę.

Jutau, kaip Hedlė tolygiai kvėpuoja. Ji paniro miegą. Kaip aš galėjau būti toks idiotas ir taip su ja elgtis? Maniau, kad ją tiesiog erzinau, tačiau nesuvokiau, kad pakeičiau jos visą vaikystę. Per mane ji buvo atsiskyrėle, neturėjo draugų, o dabar jai iki šiol sunku bendrauti su kitais dėl nepasitikėjimo savimi. Aš buvau monstras, kuris negalėjo suvokti savo veiksmų padarinius. Ne veltui Hedlė iškreipė mano jausmus jai, ji nesuprato, kad galiu jai jausti tikrus jausmus, kurie nėra dar vienas mano pokštas. Tačiau juk ir pats bijojau pripažinti, kad Hedlė man visada patiko. Kad man patiko ta mergaitė, kuri verkdavo, kai iš jos juokdavausi. Tik, deja, buvau kvailas berniukas, kuris augančius jausmus pakeisdavo patyčiomis. Dabar tai per vėlu ištaisyti. Kad ir kiek bandžiau jai įrodyti, jog mudu galime būti kartu, tai dar labiau ją skaudino. Hedlės širdyje niekada nebus vietos man.

-Aš tave įsimylėjau, Hedle,- sušnibždėjau ir pirštais perbraukiau per jos karštą skruostą.- Prašau, atleisk man už tai.

Ji to niekada nesužinos. Mano prisipažinimas tebus jos sapnas, o bučiniai taip ir liks tik paerzinimu. Žinojau, kad man skaudės, tačiau svarbiausia, kad Hedlė pagaliau išsilaisvintų iš skausmo.

Pasilenkęs pabučiavau jai kaktą, o tada atsistojau ir tyliai pasišalinau iš kambario. Metas visiems mano blogiems sprendimams padaryti galą.

***

Krūptelėjau pajutusi kritimo jausmą, kuris pažadino mane iš miegų. Pakėliau sunkią galvą. Tamsa gaubė kambarį, bet puikiai galėjau suvokti, jog guliu ant grindų. Sumirksėjau bandydama prisitaikyti prie aplinkos. Ne visai prisiminiau, kaip atsidūriau brolio namuose. Buvau su Reidu slaptoje misijoje, kur jis susitiko su Maklou tiekėju, o tada aš pasigėriau nuo kokteilio. Tikriausiai tai jis ir parvedė mane namo.

Staiga suvokiau, kad kažkas prie manęs stovi. Kol sėdėjau ant grindų, mačiau kažkieno kojas.

-Kas čia?- suvapėjau pasitrindama akis ranka. Mane vis dar ėmė silpnumas, o galva sukosi lyg po karuselių. Negalėjau suvokti, ar sapnuoju, ar jau esu pabudusi.

Nejučia tamsi žmogysta pačiupo mane už žasto ir pastatė ant kojų. Nepažįstamasis elgėsi grubiai. Tamsa buvo jo maskuotė, negalėjau įmatyti jo veido, tačiau tikriausiai mane dar veikė gėrimas, ar kas ten dar buvo įpilta. Netrukus jis užmaukšlino man ant galvos medžiaginį maišą. Tokį, kaip filmuose, kur pagrobia žmones. Mano širdis pradėjo plakti smarkiau, tačiau buvau per silpna, kad įstengčiau panikuoti, o tuo labiau pasipriešinti.

-Ša,- sušnibždėjo jis, kai pabandžiau pasimuistyti.- Miegok.

Netikėtai jo stebuklingai ištartas žodis suveikė ir aš suglebau vėl panirdama į miegą.