Jis ir aš. Tai neįmanoma

19.2 skyrius

Kad darau didžiausią gyvenime klaidą, supratau tik tada, kai daugiau nei penkiolika minučių laukiau Greten prie sandėlių, kur turėjo būti atgabenama Maklou siunta. Tikėjausi, kad galėsiu su ja pasidalint savo pačios sugalvotu planu, dėl kurio siaubingai didžiavausi. Tačiau kuo ilgiau laukiau, tuo labiau pradėjau abejoti, ar aš tikrai pasirengusi nerti į šį reikalą.

-Juk sakiau, jog nesikištum.

Krūptelėjau atsisukdama į šviesiaplaukę merginą. Greten žiūrėjo į mane lyg motina prigavusi savo neklaužadą vaiką.

-Bet aš žinau, kur ir kada bus kita Maklou siunta,- išpyškinau neleisdama jai manęs apibarti. Tikėjausi, kad Greten reakcija bus įspūdingesnė, tačiau mergina tik pakėlė savo antakį.

-Iš kur tu tai gali žinoti? Nuo tada, kai prasidėjo įtarimai, visa krovinių gabenimo tvarka tapo siaubingai įslaptinta,- papasakojo ji sukryžiuodama rankas ant krūtinės.

Pajutau nusivylimą, kad Greten nebuvo iškart sužavėta mano sumanumu. Visgi dabar turėsiu jai viską išdėstyti be didelio užsidegimo, kurį išreiškiau, kai paprašiau jos čia susitikti.

-Gerai, paaiškinsiu viską paprastai,- pradėjau.- Tu paskambinsi vienam iš Maklou darbuotojų, jei neklystu jo vardas Leilas ir sužinosi, kas yra siuntos tarpininkas. Kaip praėjusi sykį, kai man teko atgabenti Maklou siuntą iš negyvėlio tarpininko,- paskutinį sakinį sumurmėjau, bet tuoj ir vėl grįžau į savo plano dėstymą.- Taigi mes galėsime pirmiau nuvykti ir aš apsimesiu greitų siuntų darbuotoja. Tuomet mums tik reikės viską perduoti policijai.

Baigusi kalbėti įsitempusi laukiau Greten pritarimo. Mergina kraipydama lūpas svarstė mano kalbas, kol galiausiai ji prabilo.

-O iš kur tu tokia įsitikinusi, kad Maklou naudosis tarpininku?

-Nesu,- gūžtelėjau pečiais.- Bet juk verta pabandyti.

-Nėra viskas taip paprasta,- numykė Greten. Pakėlusi antakius ir sulaikiusi kvėpavimą laukiau, kada išgirsiu jos pritarimo žodžius. Tačiau atrodė, kad tai įvyks ne greitai.- Ne iš geros širdies mano tėvas taip gerai plėtoja savo verslą. Farams dar toli iki jo.

-Na, o tavo noras jį sužlugdyti sunaikinant jo krovinius, buvo kur kas naudingesnis?- pyktelėjusi paklausiau. Buvau tikra kvailė, kad vėliausi ten, kur nereikia. Tačiau giliai viduje žinojau, jog noriu užbaigti tai, ką pradėjo Reidas. Tai geriausiai suvokiau, kad kol Salesas laisvėje, mano gyvenimas neaprims.- Ar tu nori keršto tėvui, ar suteikti jam galimybę pasitaisyti pasodinant jį į kalėjimą?

Sukandusi dantis žvelgiau į Greten. Mergina suraukusi kaktą buvo nusukusi akis kažkur į šoną, bet iš jos veido mačiau, kaip ji įtemptai mąsto. Tuomet ji staiga atsiduso ir užvertė galvą.

-Puiku, šį kartą paklausysiu tavęs,- tarė Greten.

Neiškentusi šyptelėjau. Iš tikro norėjau net džiaugsmingai riktelėti, tačiau to jau būtų buvę per daug.

Netrukus Greten pasitraukė kiek į šoną ir pradėjo skambinti telefonu. Nekantraudama laukiau lemtingo įvykio, nuo kurio turėjo priklausyti mūsų plano pradžia.

-Sveikas, mažuti Leilai,- sučiulbėjo Greten papūsdama lūpas. Mergina puikiai sugebėjo pereiti į kiek pasileidusios merginos padėtį. Dabar ją net galėčiau sulyginti su Klovera, kurios įprastai tikriausiai neįmanoma aplenkti šitame manieringos barbės įvaizdžio konkurse.- Ak, aš irgi. Žinoma, kad atsimenu,- Greten sukikeno primerkdama akis.- Bet turi man padaryti dar vieną paslaugėlę.

Ties tais žodžiais mergina pasitraukė dar toliau. Nors ir galėjau klausytis, ką ji kalba, visgi nukrypau į savas mintis. Manau, kad dabar atėjo tas momentas, kai suvokiu, jog nebegalėsiu pasitraukti. Mano smegenys įsijungė racionaliai pervirškindamos, su kokiomis rizikomis galimai susidursiu. Sukryžiavau rankas ant krūtinės ir žvelgdama į besikalbančią Greten stipriai jas suspaudžiau. Bailės etiketė šiuo metu visiškai nederėjo. Jau gerokai perlipau per save palikdama komforto zoną pernelyg toli, kad į ją sugrįsčiau. Kas galėjo pagalvoti, kad viena vasara taip pakeis mano gyvenimą. Nors jis ir taip jau buvo sujauktas vien nuo Reido pasirodymo. Galbūt sutvarkius šiuos reikalus mudu pagaliau atsiskirsime nuo vienas kito ir jis man liks tik prisiminimu. Juk daugiau nebeliks, kas mus sietų.

Nepaisant sumišusių jausmų, kurių nekenčiau labiau nei paties Reido.

-Štai ir viskas,- pranešė Greten prieidama prie manęs arčiau.- Kaip ir maniau, nebus jokių tarpininkų, tačiau gera žinia, kad Leilas pats pasirūpins siuntos gabenimu. Tai palengvins situaciją.

-Gerai, tada nuo ko pradėsime?

Greten nieko man neatsakydama parodė eiti link jos mašinos.

-Turiu pasakyti, kad nesitikėjau, jog mėgsti pavojus,- šyptelėjo ji atidarydama dureles.

Akimirką nejaukiai pažiūrėjau į ją, tuomet įsėdau į automobilį nieko neatsakydama. Negalėjau nei pritarti, nei paneigti. Pavojai. Vien nuo šito žodžio man šiaušėsi plaukai. Tačiau šįkart šalia manęs nebuvo Reido, kuris man ir pritraukė tuos pavojus. Šiuo metu buvau tik aš ir galvojau pati už save. Manęs niekas neprivertė imtis šių veiksmų. Vadinasi, kad ir kas nutiks, galėsiu kaltinti tik save.

.

Greten staigiai paspaudė stabdžius ir pasistatė mašiną per dvi vietas. Buvome sustoję tuščioje nuošalioje aikštelėje. Čia turėjome susitikti su Leilu, jam pačiam to nežinant.

-Ką man reikės daryti?- paklausiau trindama rankas į vieną kitą. Šis vakaras buvo kaip niekad vėsus.

-Tau - nieko,- tarstelėjo Greten, pasitikrindama savo veidą galinio vaizdo veidrodėlyje.- Visa Maklou šutvė jau tave pažįsta ir pagal viską tu jau turėtum būti negyva. Taigi aš pati nueisiu ir paimsiu siuntinį.

-Bet tave Leilas irgi pažįsta.

-Tuo geriau.- Mergina papurtė savo plaukus.- Tas vaikinas kvailas kaip batų aulas. Jam terūpi merginų užpakaliai. Tikriausiai net įkalbėčiau jį atiduoti man siuntinį.

Dunkstelėjau į sėdynės atlošą atsipalaiduodama. Mano žvilgsnis buvo nukreiptas į priešais esančią nedidelę parduotuvę.

-Vis tiek pasisaugok,- numykiau.

Greten žvilgtelėjo į mane kreivai šypsodamasi.

-Mano tėvas ginklų prekeivis,- tarė pabrėždama.- Nemanyk, kad jo dukra kitokia.

Tai pasakydama mergina išlipo lauk iš mašinos. Ji vilkėjo raudoną odinę striukę ir trumpą juodą sijoną bei juodas pėdkelnes. Su tokia tobula figūra jai tikriausiai ir maišas atrodytų lyg nuostabi suknelė.

Stebėjau ją nueinančią į tamsą, kur nesimatė daugiau nei vieno žmogaus.

Likusi viena apžiūrėjau mašinos saloną, kuris kvepėjo apelsinais. Daugiau neturėjau ką veikti. Žinoma, nesitikėjau, kad man teks vykdyti slaptą operaciją ar atlikti stebėjimo pareigą, tačiau tūnoti automobilyje, kurio vairas buvo apdengtas leopardo kailiu tikrai nebuvo itin smagu. Nors ir norėjau išvengti pavojų, visgi maniau, kad man teks labiau padalyvauti sučiumpant blogus vyrukus. Tačiau gal taip ir geriau. Juk nenoriu būti dar kartą peršauta.

Laikas slinko be galo lėtai, tačiau pralaukusi penkiolika minučių sunerimau. Nežinau, kiek reikia laiko suvilioti vaikinui (ir dar tokiai, kaip Greten), bet tikrai kažkas buvo ne taip. Taigi naudodamasi proga, kad pagaliau galiu būti kažkuo naudinga, išlipau iš mašinos. Gatvė buvo apytuštė, tad netgi ir vieno kito žmogaus praėjimas pro šalį mane būtų šiek tiek apraminęs.

Sekdama Greten keliu atsiradau už parduotuvės, kur buvo sudėti šiukšlių konteineriai. Daugiau čia nieko nebuvo. Nei Leilo, nei pačios Greten. Tik ant žemės pamestas mobilusis.

Pajutau, kaip mano kūnas pasunkėja. Nuščiuvusi žvelgiau aplinkui, bet tai niekuo nepadėjo. Velniai rautų. Tai buvo spąstai. Greten įkliuvo savo tėvui.