Jis ir aš. Tai neįmanoma

17 skyrius

Kai tik sugriebiau už rankenos, staiga durys pačios atsivėrė ir aš įgriuvau vidun. Tuomet mane sulaikė tvirtos rankos. Iš netikėtumo nesusigaudžiau, kas vyksta, tačiau išvydau priešais save Reidą.

-Hedle, turim bėgti iš čia.

Daugiau nieko nepaaiškinęs jis patraukė mane už rankos. Vaikinas bėgo priekyje manęs, jo marškinėliai buvo kruvini taip pat, kaip ir rankos.

-Girdėjau šūvius,- išbėriau, kai sustojome apsižiūrėti, ar niekas mūsų neseka. Bandžiau įžiūrėti, ar Reidas sužeistas. Kraujo nebuvo daug, tačiau tai vis tiek manęs nenuramino.- Kas ten nutiko?

-Tas niekšas Danelas,- spjaute išspjovė Reidas. Kai jis atsisuko pamačiau, kad jo veidas buvo sumuštas. Praskelta lūpa ir pamėlęs dešinysis skruostas.- Šoviau jam į koją.

-Ką? Kodėl?- išplėčiau akis. Vaikinas vėl patraukė mane už rankos. Vos tik išėjome į gryną orą, ištraukiau ją.- Reidai, kas ten nutiko?

-Hedle, tai vadinama gynyba,- pavartė akis vaikinas. Jis lyg ir norėjo vėl paimti mane už rankos, tačiau priglaudžiau jas prie savęs. Tada atsiduso susitaikydamas, kad turės viską papasakoti.- Danelas man grasino ginklu. Tas šunsnukis mane išdūrė. Salesas, pasirodo, sėdi savo sandėlyje. Ten, kur jau kartą esu buvęs.

Ėjau šalia Reido koja į koją. Tačiau mačiau, kaip vaikinas vis susiima už šono ir sukanda dantis.

-Tada reikia skambinti Seinui,- pasakiau tikėdamasi, kad Reidas paduos man mano telefoną.

-Jis tuoj bus čia,- papurtė galvą vaikinas ir giliai alsuodamas atsirėmė į sieną.

Žvelgiau susikrimtusi į Reidą ir nežinojau, ką daryti. Gal turėčiau paklausti, kaip jis jaučiasi? Arba paprasčiausiai padėti kuo nors? Tačiau pati vos tramdžiau virpėjimą. Reidas pašovė žmogų. Negalėjau patikėti, kad jis mokėjo naudotis ginklu. Bet jo dėdė jį išmokė, tad, aišku, kad jis sugebėjo apsiginti.

Staiga pasigirdo mašinos signalo pyptelėjimas. Kitoje gatvės pusėje stovėjo Seino džipas.

-Reidai, eime,- pranešiau.

Vaikinas sukandęs dantis įkvėpė ir atsitiesė.

-Gal tau padėti?- neišlaikiau nepaklaususi.

-Nereikia,- tuoj pat papurtė galvą jis ir susiėmęs už dešiniojo šono, nuklibikščiavo. Pusiaukelėje jam į pagalbą suskubo Seinas. Stebėjau, kaip jis padeda Reidui įlipti į mašiną.

-Kas ten nutiko?- susiraukė Seinas skubėdamas prie vairo.

-Dabar neklausinėk,- nutildė jį Reidas.- Važiuojam pas tave.

Atsisėdusi priekyje pastebėjau, kaip Seinas atsidusdamas papurtė galvą. Žinojau tą jausmą kuo puikiausiai, kai Reidas neabejotinai užknisa.

-Žmogau, ar tu supranti, į kokią padėti statai savo draugus?- Seinas pažiūrėjo į galinio vaizdo veidrodėlį.

-Aš pats ne kokioje padėtyje, kaip matai,- sumurmėjo Reidas.- Tačiau, Seinai, juk žinai, kad tu esi vienintelis mano draugas, kuriuo galiu nuoširdžiai pasitikėti. Taigi tu dar ilgai kentėsi nuo manęs.

Reido juokelis nenuramino akiniuočio. Vaikinas žiūrėdamas į kelią suspaudė lūpas.

O kas pasakys ką nors apie mane? Ką aš čia išvis darau, jei Reidui nereikia mano pagalbos?

.

Seino butas tikrai patvirtino, kad jo tėvai labai turtingi ir dosnūs. Jis gyveno lofte, kuris atrodė, kaip mano visas namas. Tik čia buvo kur kas modernesnis dizainas: baltos ir juodos spalvos kontrastas. Įėjusi vidun jaučiausi baisiai nejaukiai, nes bijojau prie ko nors prisiliesti. Atrodė, kad per mano kūną pereis nežmoniškas šaltis.