Jis ir aš. Tai neįmanoma

11.2 skyrius

Jaučiausi lyg ruoščiausi atlikti gyvybei svarbią misiją. Stovėjau priešais veidrodį rimta veido mina. Važiuosiu į Senamiesčio Pubą kartu su Natu ir Skote, o šie dar ruošėsi. Taigi turėjau laiko susikaupimui.

Savo tamsiai rudus plaukus buvau išsišukavusi, tad šie lengvai krito šiek tiek žemiau pečių. Mano akys buvo paryškintos juodu pieštuku ir žvelgė skvarbiai lyg galėtų perregėti kiaurai sieną. Vilkėjau juodas aptemptas kelnes, tamsiai raudonus laisvus marškinius ir raudonus sportbačius. Mano rankos šalo, nors pati prakaitavau. Jaudinausi ne tik dėl to, jog turėsiu stebėti Greten. Tiesiog nemėgau būti tarp daug žmonių. Be to, paskutinį (ir pirmą) kartą panašioje vietoje buvau su Reidu. Per tas atostogas tikrai nutiko daug, ko nenorėjau prisiminti, nes tai man trukdė susikaupti.

-Hedle, mes jau!- sušuko Skotė pakviesdama mane. Pačiupusi juodą nedidelę rankinę ir persimetusi ją per petį išėjau iš savo kambario.

Už daugiau nei dešimt minučių atvykome į Senamiesčio Pubą. Žiūrovai dar nesirinko, nes buvo likę laiko iki koncerto pradžios. Ant Pubo durų buvo prikabintas reklaminis bukletas, todėl pastebėjau, kad šį vakarą gros ne tik mano brolio grupė, o ir dar keli atlikėjai.

-Jei nori, gali užsiimti vietą salėje arba palaukti užkulisiuose,- pasiūlė Natas nešdamasis gitarą.

-Pabūsiu čia,- tarstelėjau. Nenorėjau maišytis ten lyg nereikalingas daiktas. Visgi dar nespėjus broliui pradingti iš akių sustabdžiau jį.- Ei, Natai, man reikia vieno pakvietimo.

Buvau jam ir anksčiau minėjusi, kad noriu pasikviesti savo "draugą". Gerai, kad Natas buvo visiškai neįtarus, todėl iškart sutiko.

-Žinoma,- linktelėjo jis.- Galėsi jį pasitikti prie durų ir jį įleis.

-Gerai,- ištariau. Kaip tik tuo metu vidun įėjo likusi Nato grupės dalis. Mane užgožė jų balsai ir draugiški apsikabinimai, todėl pasitraukiau prie vieno stalelio. Tokių buvo pilna salė. Staliukai buvo apvali ir aukšti, kaip ir kėdės. Prie jų galėjo atsisėsti du ar trys žmonės. Šonuose buvo ir sofos, kur galėjo atsisėsti didesnė kompanija.

Pasirinkusi dvivietį staliuką arčiau lango išsitraukiau telefoną ir vis žvilgčiojau į ekraną tikrindama laiką. Iki šešto valandos liko dešimt minučių. Žmonės jau pradėjo rinktis. Parašiau Reidui, kad greičiau pasirodytų, nes Greten galėjo ateiti bet kurią akimirką. Visgi vaikinas man nieko neatrašė tarsi nė nebūtų matęs žinutės. Galbūt man reikėjo tiesiog likti namuose ir leisti Reidui viską sutvarkyti kartu su Manika.

Netikėtai priešais pamačiau ateinantį Reidą. Jį įleido ir be mano pagalbos. Vaikinas atėjo prie manęs, o tada kukliai išsišiepė.

-Nesitikėjau, kad pagaliau pakviesi mane į pasimatymą.

Sukandau dantis tarsi būčiau prarijus ką nors neaiškaus. Tvardžiausi, kad mano veido raumenys nepradėtų trūkčioti.

-Reidai, nusprendžiau tau padėti tik todėl, kad pati noriu, jog Salesas ir kiti blogi vyrukai atsidurtų kalėjime,- paaiškinau situaciją.

-Aš irgi to noriu,- pasakė vaikinas. Jis atsisėdo prie mūsų stalelio.- Tačiau juk tam, ką mes ruošiamės daryti, reikia priedangos.

Man nepatiko jo veido išraiška. Jis žiūrėjo į mane kilstelėjęs vieną antakį tarsi laukdamas, kad jam pritarsiu.

-Jeigu nori pasimatymo priedangos, tai reikėjo atsivesti Maniką,- atkirtau nusukdama akis. Ant pakylos salės priekyje Nato grupė dėliojosi savo įrangą. Rodos, jie truputį vėlavo, nes žmonės rinkosi vis sparčiau.

Netrukus išgirdau, kaip Reidas nusikvatoja. Jis padėjo rankas ant stalelio.

- Hedle, nejau pavydi?- paklausė jis pakreipęs galvą.