Jis ir aš. Tai neįmanoma

11 skyrius

Pagaliau pradėjau busti. Jaučiausi silpna, negalėjau pakelti galvos, o akys vos prasimerkė. Sunkiai sekėsi susipažinti su aplinka. Patalpa buvo vos apšviesta silpnai šviečiančios nuo lubų nukarusios lemputės.

Tačiau tada suvokiau, kad esu suvaržyta. Sėdėjau ant kėdės, o mano rankos buvo surakintos man už nugaros.

Pajudinau rankas. Plastikinė juosta įsirėžė į mano odą. Man reikėjo būti Halku, kad galėčiau nutraukti antrankius. Pajutau, kaip panika užgniaužė gerklę. Mano kvėpavimas padažnėjo. Pradėjau dairytis. Patalpa buvo didelė, langai užkalti, aplinkui mėtėsi lentos, plytos bei metaliniai kibirai.

-O, kas pabudo.

Į patalpą įėjo vyras. Durų nebuvo, tačiau nemačiau, kas ten toliau.

-Žinau, tai neaukščiausios klasės viešbutis, bet, deja, geriau pasiūlyti negaliu,- pasišaipė jis. Jam priartėjus atpažinau tą snukį. Jis buvo tas pats bjaurus tipas iš klubo.- Beje, aš Danelas. Draugai ir priešai mane vadina, Taikliąja ranka. Ne, aš tik juokauju.

Vyrukas nusijuokė, o aš susiraukiau nesužavėta. Dar jaučiausi šiek tiek apdujusi, tačiau stengiausi sufokusuoti dėmesį į pagrobėją.

-Jeigu nori Reido, tai pasirinkai ne tą jauką,- tariau nutildydama Danelą.- Tas idiotas džiaugiasi manęs atsikratęs.

-O aš manau priešingai.- Danelas išsitraukė iš galinės kelnių kišenės pistoletą ir užsitaisė jį. Įsitempiau nenuleisdama akių nuo šaltį skleidžiančio ginklo. Tikriausiai dar nesuvokiau, kad viskas tikra.- Tu esi tik mano plano pradžia, tačiau garantuoju, kad Reidas pagal tavo telefono GPS, kurį pasistengiau įjungti, jau bėga gelbėti tavęs.

Nuostabu, mano kišenėje tebegulėjo telefonas, kuriuo negalėjau pasinaudoti. Suspurdėjau kėdėje, turėdama kvailą viltį, kad antrankiai patys nusitrauks

-Neverta,- mirktelėjo Danelas man ir atsisėdo ant medinės dėžės priešais mane.- Mergyt, gal ir manai esanti gudri, bet aš už tave žymiai stipresnis. Kad ir kaip gaila man būtų tave nuskriausti.

Vaikinas šyptelėjo ir atsistojęs priėjo arčiau manęs. Atsilošiau kiek galėdama, kol jo ranka bandė pasiekti mano veidą.

-Neliesk jos, purvinas šunsnuki.

Išplėčiau akis pažiūrėdama į ką tik išdygusį Reidą. Vaikinas rankose turėjo beisbolo lazdą. Velniai žino, iš kur jis ją ištraukė, bet garantuoju, kad jis ja jau pasinaudojo kaip visai geru ginklu.

-Paleisk ją arba prisiekiu trenksiu, kaip dar nesi gavęs,- pagrasino Reidas.

Nemirksėdama spoksojau į jį. Vaikinas buvo užsimojęs lazda. Jis žiūrėjo į Danelą, kuris lėtai pasitraukė nuo manęs ir pernelyg savimi pasitikinčia poza atsistojo priešais Reidą.

-Kadaise buvome draugai, Reidai, o dabar tu man grasini,- palingavo galvą Danelas.

-Tu norėjai mane nužudyti. Gal pamiršai?- nutvilkė jį rudų akių žvilgsniu Reidas.

Prisimerkiau bandydama sugaudyti kiekvieną žodį. Tuomet man pagaliau atėjo suvokimas, kad tai nebuvo filmas, kurį mieliau dabar žiūrėčiau namie. Danelas buvo Reido tamsios paslapties dalis. Ir jis turėjo tikrą ginklą.

Danelas nusijuokė nenuleisdamas akių nuo Reido. Jis iškėlė pistoletą, kad ir Reidas jį pamatytų. Vaikinui tai nepadarė didelio įspūdžio. Arba jis gerai mokėjo nuslėpti baimę, arba ginklai buvo įprasta jo gyvenimo dalis.

-Aš tik gavau nurodymą,- neva teisinosi Danelas. Jis tikrai buvo kur kas stipresnis už Reidą.

-Tai vis dar tebesi Saleso pasiuntinukas?- pasišaipė vaikinas.