Jis ir aš. Tai neįmanoma

15 skyrius

Mums pavyko Reido tėvus išsiųsti į laivų ekskursiją, tad vienas rūpestis jau buvo nuslinkęs. Tačiau Salesas dar tebebuvo grėsmė. Visiems, kas pažinojo Reidą. Kol vaikinas nebus jo naguose, tas vyras kenks tiems, kas jam paklius po ranka.

Visgi Salesas ir jo keliamas pavojus man tiek nerūpėjo, kiek tas nelemtas bučinys. Kol buvau viloje, vengiau Reido ir tylėjau lyg prisisėmusi vandens į burną. Tai buvo vienintelis dalykas, kurį galėjau daryti. Mano galvoje vis iš naujo vaizdavosi tai, kas nutiko Havajų vakarėlio tualete. Atrodė, kad čia ir baigsis mano gyvenimas. Iš manęs liks tik oda ir kaulai.

Kodėl Reidas taip pasielgė? Ar jis eilinį sykį norėjo iš manęs pasityčioti? Įskaudinti ne tik žodžiais, bet ir savo poelgiu? Kol surasiu atsakymą, prisikankinsiu iki soties. Nors galbūt tam nelemtam bučiniui nebuvo jokio logiško paaiškinimo.

Kad nuvyčiau šias nemalonias mintis turėjau kažkuo užsiimti. Mano maisto atsargos baigėsi, televizijos laidos atsibodo, tad man teko pakelti savo užpakalį iš lovos. Pradėjau vaikščioti po vilą, dairytis po lentynas, aišku, nieko neliečiau, tiesiog smalsiai apžiūrinėjau.

Staiga visai netikėtai mano akys užkliuvo už rašomojo stalo prie Reido lovos. Ten buvo nedideli stalčiukai, kurie mane gundė tarsi šnibždėdami man į ausį, kad turiu juos patikrinti. Pasidavusi smalsumui pradėjau šniukštinėti. Pirmame stalčiuje buvo sudėtos Reido mokyklinės knygos ir sąsiuviniai. Antrame, šiukšlės, nepadrožti ir sulaužyti pieštukai, krūvos balto popieriaus. Na, o trečiame, radau tuščią užrašų knygutę ir nuotrauką. Paėmiau ją į rankas. Nuotraukoje buvau aš ir Reidas. Prisiminiau, kaip vaikino mama per prievartą mus nufotografavo. Tada mudviem buvo vienuolika ar dvylika metų. Aš žiūrėjau į objektyvą sukryžiavusi rankas ir susiraukusi, o Reidas išsišiepęs ir permetęs ranką per mano pečius.

-Hedle?

Greitai įkišau nuotrauką atgal į stalčių ir akimirksniu atsidūriau prie savo lovos. Reidas kaip tik tuo metu įėjo į kambarį.

-Važiuojam pavalgyti.

Tai buvo pirmieji jo žodžiai man po to, kai išvažiavome iš vakarėlio. Jis kalbėjosi su Seinu, juokavo. Bučinys jam visiškai nerūpėjo. Tikriausiai tarsi būtų pabučiavęs sieną.

Reidas mano atsakymo nelaukė. Jis tuoj išėjo iš kambario. Nenorėjau niekur su juo važiuoti. Vis dar negalėjau išlaikyti akių kontakto, o mano širdis susitraukdavo vos tik jį pamatydavau. Tačiau išvengti Reido buvo neįmanoma. Turėjau su tuo susitaikyti ir apsimesti, kad įvykis tualete man jau išgaravo iš atminties.

Apačioje mūsų laukė Seinas. Nujaučiau, kad tai nebus paprasta vakarienė. Salesas dabar turėjo būti pagrindinė problema, į kurią buvau įtraukta ne savo noru. Taigi suėmiau save ir, kol važiavome, susikaupiau ties naktiniu miesto vaizdu.

REIDAS

Negalėjau to išmesti iš galvos. Akimirkos, kai sugriebęs Hedlę sutelkiau dėmesį į jos lūpas, ir kai įsisiurbiau į jas.

Koks aš kvailys. Ką tuo metu galvojau, negaliu pasakyti. Pykau ant jos, kaip visada sugebėjau ją įskaudinti. Bet tada ji man atskirto. Visi jausmai sumišo į vieną ir aš tiesiog užsinorėjau ją pabučiuoti. O dabar prisidirbau iki ausų.

Turėčiau už tai sau gerokai vožtelėti per savo besmegenę galvą. Negaliu net ramiai žiūrėti į Hedlę. Vis prisimenu, kaip prisitraukiu ją ir... Ne, turiu galvoti apie visas savo katastrofiškas buvusias merginas. Tik taip galėsiu pamiršti savo klaidą.

Tačiau bučiuoti Hedlę buvo geras jausmas. Kitoks nei paprastai. Tikriausiai daugelis dabar pasakytų, kad tai ta sumauta meilė. Netikėjau ja. Be to, juk šiai merginai sugadinau vaikystę. Aš iš jos šaipiausi rodydamas savo valdžią, o ji manęs nekentė visa širdimi.

Tada kodėl ji tą vienintelę nepakartojamą akimirką atsakė į mano bučinį?...

-Ką valgysi, Reidai?

Atsibudau iš savo mąstymų ir išsiblaškęs pažvelgiau į Seiną. Vaikinas klausiamai žiūrėjo į mane.

-Nežinau, o jūs ką?

-Aš tikriausiai kepsnį su sūriu,- pasakė Seinas tebežiūrėdamas į meniu.- Per tave velniškai noriu valgyti. Beje, tu statai, Reidai.

-Žinoma,- linktelėjau kreivai pažvelgdamas į Seiną.

-O man užteks varškės pyrago,- tarė Hedlė.

Netrukus prie mūsų priėjo jauna padavėja ir užsirašė mūsų pageidavimus. Prieš išeidama ji šyptelėjo man. Nesistebėčiau jei atneštų servetėlę su savo telefono numeriu. Ne vieną sykį jau yra taip buvę.

-Beje, skambino mano mama,- pradėjau pažiūrėdamas į Hedlę.- Poryt jie jau grįžta namo.

-Velnias, liko viena diena pričiupti Salesą,- tarė Seinas.

-Svarbiausia, kad žinome, jog tas šunsnukis turi kelis klubus Vankuveryje.

-Penkis,- patikslino Seinas.

-Taip,- atsidusau.- Kažkuriame viename iš jų jis sėdi dažniausiai. Jeigu mums pavyktų jį ten surasti su visais ginklais ir įrodymais, galėtume iškviesti farus ir viskas.

-Tai Salesas pardavinėja ginklus savo klube?- paklausė Hedlė.

-Jis ten turi ir savo sandėlį. Tik nežinau, kuriame klube. Kai man teko dalyvauti vienose derybose, jis buvo susitikęs su pirkėju parke.

-Nejau vaikščiosim po visus klubus?- kilstelėjo antakį Seinas.- Aš tam nenusiteikęs.

-Judu abu nenusiteikę,- leptelėjau.- Galite įkurti namisėdų sąjungą.

-Ir tu būtum nepageidaujamas,- atkirto Hedlė nuleidusi akis.

-Aš tik juokauju,- atsidusau.

-Kartais neįmanoma suprasti tavo juokelių ribų,- nepasidavė ji pakeldama akis į mane.

Žiūrėjom į vienas kitą įrėmę žvilgsnius. Aiškiai supratau, ką Hedlė turėjo omenyje. Ji manė, kad bučinys buvo dar vienas mano pokštas. Tačiau taip tik geriau.

-Ei, kas judviem pasidarė? Kas išleido šunį ir katę?- pajuokavo Seinas norėdamas mus prablaškyti.

-Viskas gerai,- nusukau akis į jį ir atsirėmiau į kėdės atlošą.- Rasim mes tą klubą, aš pabūsiu jauku, o judu suveiksit policiją.

-Skamba kažkaip per lengvai,- susimąstė draugas.

Žinau, to nė garsiai nereikėjo sakyti. Tačiau pats turėjau padaryti pavojingiausią darbą.

Staiga susigriebiau, kad mano kišenėje virpa telefonas. Išsitraukiau jį ir žvilgtelėjau į ekraną. Šiek tiek nustebęs atsiliepiau.

-Klovera?

Kitame gale išgirdau traškėjimą ir garsų šnopavimą. Tarsi kažkas verkšlentų. Susiraukęs žvilgtelėjau į Hedlę ir į Seiną. Jiedu klausiamai sužiuro į mane.

-Klovera, kas nutiko?

-Prašau...ne...- pagaliau išgirdau slopų garsų. Tačiau man to užteko, kad mano kūnu pereitų šaltis.

-Tavo mergytė pas mane,- staiga prašneko vietoj Kloveros vyresnis vyriškas balsas. - Kviečiu tave į svečius, Reidai. Tikiuosi tai tau padės apsispręsti.

-Niekšas,- išspaudžiau su pykčiu.- Gal pagaliau atstosi nuo mano artimųjų?

Salesas nusijuokė per daug neimdamas į galvą, ką sakau.

-Mano vyrukai tau padės surasti mane,- pasakė jis ir baigė pokalbį.

Pakėlęs akis iškart pamačiau aplinkui barą besitrainiojančius juodai apsirengusius vyrus.

Velnias. Nėriausi iš kailio norėdamas visus apsaugoti, bet pamiršau Kloverą. Planas pasikeitė. Dabar jauku tapo ji.