Jis ir aš. Tai neįmanoma

12 skyrius

REIDAS

Manydamas, kad surasiu tą pačią vietą, per kurią patekau čia, baisiai klydau. Daugelis durų buvo užbarikaduotos, todėl tiesiog ėjome ten, kur nebuvo kliūties. Be to, mums ant kulnų lipo Danelas ir dar keli vyrukai.

-Reikia leistis žemyn,- pasakiau, kai pamačiau angą su atsukamu dangčiu.

-Žemyn, kur?- klausiamai pažvelgė į mane Hedlė. Ji vis dar buvo su antrankiais ir atrodė pavargusi.

Nieko neatsakydamas pradėjau sukti dangtį. Tikimybė, kad tai kanalizacijos anga, buvo didelė, tačiau dar negalvojau, kur ji mus nuves. Svarbiausia buvo atitrūkti nuo Danelo.

Nors ir ilgai nenaudojamas dangtis pasidavė gan lengvai. Atidaręs jį patikrinau, ar galima nusileisti žemyn. Buvo tamsu, tad pašviečiau telefono žibintuvėliu.

-Yra kopėčios,- pasakiau garsiai. Tada atsisukau į Hedlę.- Lipu pirmas, o tu tuoj pat man iš paskos. Gerai?

Mergina palinksėjo. Dėl nuovargio ji tikriausiai jau galėjo sutikti su viskuo.

Kai nusileidau žemyn, tikriausiai suveikė jutikliai ir tuoj užsižiebė kelios varganos lemputės. Čia tikrai buvo kanalizacijos tunelis, kuris vedė tik tiesiai. Vadinasi, kažkur turėjo būti ir išėjimas. Tačiau norint eiti toliau, reikėjo pereiti purviną kanalizacijos vandenį, kurio dvokas traukė nosį.

-Tai štai kur gimė Vėžliukai ninzės,- pratarė Hedlė, kai padėjo kojas ant žemės. Ji vyptelėjo žiūrėdama į pratekantį pilną šiukšlių vandenį.

Pažvelgiau į ją. Mergina sunkiai kvėpavo tarsi kas spaustų krūtinę. Galėjau tik įsivaizduoti, kokį išgąstį ji jautė. Tačiau tvirtai laikėsi ir to neparodė. Kažin, ar ji tokia visada buvo, ar tik aš to niekada nepastebėjau? Velnias, tie penkeri metai padarė savo.

Nieko nelaukęs pagriebiau Hedlę į savo rankas.

-Ką darai?!- bandė atsispirti ji.- Aš juk pati galiu pereiti.

-Tiesiog mažiau kalbėk ir įsikibk,- pasakiau nežiūrėdamas jai į akis.

Hedlė tuoj paklausė mano patarimo. Ji nenoromis perdėjo surakintas rankas per mano kaklą. Jutau jos spurdančią širdį, gležną kūną ir sumišusį žvilgsnį. Norėjau pažiūrėti į ją, tačiau dabar svarbiausia perbristi kanalizacijos vandenį.

-Jeigu tai dar vienas tavo pokštas ir mane pamesi, pati atiduosiu tave Salesui,- pasakė Hedlė.

Negalėčiau jos paleisti. Galbūt man patiko ją erzinti, tačiau šią akimirką jutau pareigą pasirūpinti Hedle.

-Tu taip stipriai laikaisi manęs, kad tai tiesiog būtų neįmanoma,- atsakiau jai, kai pagaliau perėjau kliūtį.

Hedlė krustelėjo pažiūrėdama į mane ir staigiai perkėlė rankas nuo mano kaklo. Nuleidau ją ant žemės, tačiau užlaikiau rankas jai ant liemens. Iš pradžių mergina sustingo, tada pakėlė akis į mane ir susiraukusi staigiai atsitraukė.

-Daugiau taip niekada nedaryk,- mestelėjo ji nusisukdama.

-Aš nieko ir nedariau,- šyptelėjęs pasakiau.

Suvokiau, kad Hedlė manęs nekentė. Buvo už ką. Negana to, kad vaikystėje iš jos šaipiausi, dabar ir vėl ji per mane nukentėjo.

Mergina į mane neatsisuko. Ji pirmesnė pamatė viršuje esančią angą. Tai buvo mūsų kelias į laisvę.

.

Sugrįžus į vilą Reidas pirmiausia išlaisvino mano rankas, o tada nuėjo persirengti sušlapusių kelnių. Tryniau paraudusius riešus. Aplink juos buvo palikusi raudona žymė.