Jis ir aš. Tai neįmanoma

18.2 skyrius

Vos per dešimt minučių atsidūrėme prie reikiamos kavinės, kurią nurodė Reidas. Paprašiau, kad Greten palauktų, ir išlipau iš mašinos dairydamasi Reido. Tokiame ankstyvame ryte nebuvo nė vieno žmogaus. Aplinkui vis dar skendėjo tamsa, tačiau gatvių žibintai apšvietė beveik kiekvieną kampą.

Pamačiau jį, sėdintį ant žemės, o nugarą atrėmusį į kavinės pastato sieną. Nuskubėjau prie Reido greitai užmesdama akį į gatvę ir įsitikindama, kad čia tikrai nekvepia pasala. Tik priėjusi prie pat jo pamačiau, kad vaikinas atrodė tragiškai. Jis buvo smarkiai sumuštas. Tamsūs marškinėliai buvo sutepti krauju, kuris varvėjo iš žaizdų veide. Jo plaukai buvo sutaršyti, vietomis sulipę. Reidas lėtai ir sunkiai kilnojo krūtinę kęsdamas neapsakomą skausmą.

-Reidai, čia aš,- ištariau tyliai, pritūpdama prie jo.

Vaikinas pramerkė užtinusias akis ir pamatęs mane išspaudė skausmingą šypseną. Jis šniokšdamas įkvėpė ir jau ruošėsi kažką sakyti, bet aš sustabdžiau jį.

-Nereikia,- papurčiau galvą. - Geriau pataupyk jėgas, kol nueisime iki mašinos.

Matydama Reidą sumuštą ir paskendusį savo kraujyje, pati pasijaučiau netvirtai. Žaizdos niekada manęs nežavėjo, tačiau tikrovėje dar nebuvau mačiusi tokių sužeidimų. Turint omenyje, kad pati jau išgyvenau šūvį. Visgi susikaupiau ir padėjau jam atsistoti ant kojų. Prilaikydama jį už liemens persimečiau vaikino ranką sau per petį ir mudu lėtai pajudėjome prie mašinos.

Viskas pakrypo siaubinga linkme. Iš pradžių maniau, kad tai tik kvaili blogų žmonių žaidimai, kuriuos Reidas siekė užbaigti. Tačiau dabar suvokiau, jog tai buvo kur kas rimčiau. Kad ir koks blogio įsikūnijimas buvo Maklou, jo reikalų tvarkymas prieštaravo žmogiškumui. Laimėti prieš jį atrodė neįmanoma, tačiau ir atsitraukti nebebuvo kaip. Mes visi buvome lėlės, su kuriomis Maklou galėjo daryti, ką tik nori.

.

Greten pagelbėjo man užgabenti Reidą iki jo buto. Tikėjausi, kad ji irgi užeis vidun, tačiau pastebėjau, kad mergina sustojo.

-Galbūt dar susisieksime,- tarė ji.- Nors ir sumovėte mano visą planą, manau, galėtume sujungti bendras jėgas.

Palinksėjau galvą pritardama jai. Nors nebebuvau tikra, ar galėjome pajėgti užbaigti, ką pradėję.

-Nepasiduosiu, kol mano tėvas neatsakys už savo juodus darbus. Sunku patikėti, bet kai mes dar gyvenome kaip didelė šeima, jis buvo visiškai kitoks. Bent jau aš taip visada maniau.

Greten nusuko žvilgsnį. Jos žandikaulis įsitempę. Tuomet mergina linktelėjo atsisveikindama ir nuėjo.

-Seinai!- tarpduryje šūktelėjau norėdama pakviesti jį, tačiau niekas neatsakė. Jis tikriausiai kažkur išėjo palikęs neužrakintas duris. Prakeiktas išlepęs daktariūkštis - pradingsta tada, kai jo labiausiai reikia.

Nieko nelaukdama paguldžiau Reidą ant sofos. Jis atrodė be galo ramus.

-Reidai?- sunerimusi kreipiausi į jį.

Negalėjau suvaldyti savo virpančių rankų. Man reikėjo kažko imtis, bet norėjau įsitikinti, kad netapau mirties liudininke.

-Reidai!- garsiau kreipiausi į jį. Netikėtai vaikinas pramerkė akis lyg būtų užsimiegojęs.

-Kodėl... rėki?- paklausė jis vos praverdamas burną.

-Ačiū dievui,- suvapėjau atsipūsdama. Tuomet pašokau ant kojų.- Aš tuoj, palauk, neužmik dar.

Tiesiu taikymu nudūmiau į vonią. Ten skubiai surinkau visą vaistinėlę ir sušlapinau švarų rankšluostį, kad galėčiau išvalyti žaizdas.